Japonai Jurbarko apylinkėse ieško atskridusių paukščių (papildyta)

Liepos mėnesį Jurbarke viešintys Japonijos ornitologai bendardarbiaudami su lietuviais mūsų rajono apylinkės ieško bei tiria pasaulyje nykstančias mažąsias žuvėdras. Jurbarko apylinkėse vieši Japonijos ornitologai – Takashi Fujii ir Ryoh Murofushi, jiems vadovauja dr. Yuzo Murofushi. Kartu su jais dirba ir lietuviai – profesorius Petras Kurlavičius bei LEU biologiją studijavusi Ingrida Meškinytė. Lietuvos miškininkas, ekologas, ornitologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras profesorius Petras Kurlavičius „Mūsų laikui“ mielai sutiko papasakoti plačiau apie vykdomą projektą ir ornitologų rezultatus Jurbarko apylinkėse.

– Kaip Jurbarke ir jo apylinkėse sekėsi tirti paukščius?

– Bendromis Lietuvos edukologijos universiteto ir Japonijos paukščių apsaugos draugijos mokslininkų jėgomis jau antri metai šalyje tiriamos mažosios žuvėdros. Mažoji žuvėdra yra daugelyje pasaulio valstybių saugoma rūšis. Mūsų šalyje veisimuisi ji dažniausiai įsikuria Nemuno upėje, o lizdelius paprastai suka smėlėtose salose ir pakrantėse. Ten, kur šie paukščiai randa pakankamo dydžio veisimuisi tinkamų buveinių, suformuoja vadinamas kolonijas, t.y. artimoje kaimynystėje susuka ne vieną, o žymiai daugiau lizdelių.

Mes nustatėme, kad šie metai mūsų tiriamiems paukščiams šalyje buvo ypatingai nepalankūs. Daugiausia šių paukščių radome Nemuno salose ir pakrantėse Jurbarko rajono ribose, bet ir čia jos veisėsi labai nesėkmingai. Štai, pvz., vienoje iš salų buvo susiformavusi daugiau kaip 50 porų kolonija. Paukščiai įsirengė lizdus ir pradėjo perėti. Labai gaila, kad ši šiemet šalyje didžiausia kolonija nukentėjo dėl žmonių masinio lankymosi birželio paskutinėmis ir liepos mėnesio pirmomis dienomis. Prie salos atvykus tarptautinei tyrėjų ekspedicijai mažųjų žuvėdrų kolonijoje matėsi daugybė žmonių pėdsakų ir keleto labai didelių smėlio pilių liekanos. Tapo akivaizdu, kad buvusi karščio banga priviliojo daug žmonių prie vandens telkinių ir šį kartą mažųjų žuvėdrų kolonija stipriai nukentėjo. Radome tik stebuklingai nesutryptus išlikusius keturis lizdus su inkubuojamomis dėtimis ir vieną jau dviejų-trijų dienų jauniklį. Taigi išliko kiek mažiau nei 10 proc. kolonijos porų. Kitos greičiausiai šiemet palikuonių nesulauks...

Tad tyrimas buvo vidutiniškai sėkmingas. Tiesiog pakankamos apimties saugiam tyrimui, kuomet siekiame nepakenkti besiveisiančioms poroms, iki šiol radome per mažai paukščių. Tačiau dar mūsų šių metų tyrimas nėra baigtas ir viliamės rezultatus pagerinti...

– Jūsų pateiktas faktas sujaudino. Ar kaltinate jurbarkiečius?

– Ir mus tai sukrėtė. Kadangi buvome su užsienio ekspertais, todėl jaudinomės ir dėl to, kad kenčia šalies įvaizdis. Tačiau jurbarkiečių nenorime labai kaltinti. Šis atvejis negali būti prilygintas tokiam, kuomet, pavyzdžiui, sąmoningai ir suvokiant pasekmes buvo šaudyta į baltojo gandro jauniklius lizde. Manau, žmonės turi daugiau domėtis ir žinoti apie gamtines savo krašto vertybes ir kaip jas saugoti. Pvz., nežinant, kad Nemuno salose ir smėlėtose pakrantėse būna sunkiai pastebimų paukščių lizdų, ant jų galima lengvai užminti... Todėl gegužės–liepos mėnesiais į tokias vietas geriausia apskritai neiti. Tačiau reikia pastebėti, kad netobuli ir mažųjų žuvėdrų apsaugą reglamentuojantys teisiniai aktai. Čia turėtų profesionaliau dirbti Aplinkos ministerija. Žinoma, ir Jurbarko savivaldybė galėtų parodyti iniciatyvą ...

– Ar šių metų tyrimo metu buvo sužieduota mažųjų žuvėdrų?

– Taip. Iki šiol šiemet pavyko sužieduoti 15 suaugusių individų. Mes stengiamės, kad mūsų mažųjų žuvėdrų gaudymas nepakenktų šių paukščių produktyvumui (veisimosi rezultatams), todėl kolonijose gaudome tik dalį individų. Tuo pačiu norėčiau akcentuoti, kad paukščių žiedavimas nebuvo svarbiausias mūsų tyrimo tikslas.

– Kokie yra bendri projekto tikslai ir svarbiausi rezultatai?

– Šio svarbiausias šio tyrimo  tikslas – Lietuvos pavyzdžiu išaiškinti pasaulyje retos paukščių rūšies mažosios žuvėdros veisimosi produktyvumą, svarbiausias grėsmes, žiemaviečių regionus bei sezoninių migracijų kelius. Siekiant pastarojo sunkiausio tikslo, mums labai svarbu tam tikrą paukščių skaičių sugauti ir individualiai pažymėti.

Prieš pasakydamas apie projekto rezultatus dar norėjau akcentuoti, kad, nors žiedavimas, kaip paukščių migravimo tyrimų metodas, tebėra aktualus, paukščių migracijų tyrimų metodikos pastaraisiais dešimtmečiais labai patobulėjo. Pvz., mūsų grupė ne tik mažąsias žuvėdras žieduoja, bet prie paukščių kojos pritvirtina mažus mikrokompiuterius (juos priimta vadinti geolokatoriais). Jie šiemet tesveria apie 0,6 g (pernai dar naudojome tokius, kurie svėrė apie 0,9 g). Ši įranga automatiškai vienerius ar daugiau metų fiksuoja šviesos intensyvumo pokyčius. Jei taip pažymėtą paukštį pavyks pagauti kitais metais, pagal geolokatoriaus sukauptą ir mūsų nuskaitytą informaciją bus galima nustatyti kur ir kada nuo pažymėjimo iki pakartotino sugavimo jis buvo. Tai reiškia, kad šie duomenys leis sužinoti jo rudeninės migracijos į žiemojimo vietas ir pavasarinės migracijos į veisimosi vietą kelionių maršrutus. Tai mokslui nauja ir paukščių apsaugos požiūriu labai svarbi informacija, kuri, tikimasi, padės tobulinti šios rūšies apsaugą. Taip pat su kolegomis iš Japonijos turime bendrų idėjų, kaip šios rūšies paukščių tyrimai Japonijoje ir Lietuvoje gali duoti mokslui ir kitų naujų žinių.

Mūsų vykdomi tyrimai reikalauja nemažai laiko, todėl kol kas daugiausia tik „investuojame“, o pirmųjų svarbiausių rezultatų tikimės artimiausioje ateityje – gal būt jau net kitais metais.

– Kada geriausia gaudyti mažąsias žuvėdras? Kokių sąlygų tam reikia?

– Kaip jau minėjau, gaudymas nėra nei mūsų tyrimų tikslas, nei uždavinys. Gaudome tam, kad tam tikrą statistiškai reikšmingą skaičių suaugusių individų galėtume individualiai sužymėti, t.y. juos sužieduoti ir uždėti geolokatorius. Taip pat mums labai svarbu sugauti iš žiemaviečių sugrįžusius individus su geolokatoriais. Šiuo atveju pirmiausia stengiamės pastebėti žymėtus individus. Žymėtam individui tupint geolokatorius ant kojos yra neblogai matomas su žiūronu, o ypač gerai su specialiu paukščiams stebėti skirtu teleskopu.

Gaudydami paukščius stengiamės taip elgtis, kad jie nenukentėtų – nemestų lizdo, jauniklių ir panašiai. Šiuo požiūriu mažoji žuvėdra yra labai paranki tyrimui (ypač gaudymui) rūšis. Visuotinai pripažinta, kad prie lizdo sugavus ir pažymėjus patiną ar patelę, jie pakankamai greit grįžta inkubuoti dėties ar maitinti jauniklių. Svarbu yra tik žmonėms (tyrėjams, lankytojams, žvejams) nebūti arti jų veisimosi vietos. Tad mažąsias žuvėdras galima gaudyti įvairiu metu. Ne veisimosi vietose netgi gaudome nakties metu, kuomet jos blogiau mato ir skrisdamos pakliūva į specialius smulkių paukščių gaudymui skirtus voratinklinius tinklus. Norint mažąsias žuvėdras gaudyti ir nepadaryti joms žalos, reikia gerai žinoti šios rūšies paukščių veisimosi biologijos ir elgesio ypatumus.

– Ar jau yra atsektas bent vienos ar kelių mažųjų žuvėdrų maršrutas?

– Dar ne. Pernai geolokatoriais pažymėjome labai nedaug individų. Beje, vieną pernai žymėtą individą šiais metais stebėjome, tačiau jo sugauti nepasisekė.

– Ar Jurbarke ornitologai turėjo kokių nors pagalbininkų?

– Taip. Paukščių tyrėjų, gamtos fotografų bei tiesiog pažįstančių paukščius ir jiems simpatizuojančių šalyje yra daug, nors ir santykinai mažiau nei kai kuriose kitose gilias gamtos pažinimo ir globos tradicijas turinčiose Europos šalyse. Taigi ir čia mes turime visuomeninių talkininkų bei apskritai gerų, linkusių visuomet padėti žmonių. Naudodamasis proga noriu padėkoti mums geranoriškai Jurbarko rajone talkinusiems Robertui Patronaičiui ir Jonui Bučinskui.