Istorikas G. Petkevičius: domintis karu taikos metu – daugiau galimybių išgyventi jam kilus

Karas buvo, yra ir bus. Visą žmonijos istoriją iš esmės sudaro karai, tarsi inkliuzais paįvairinti taikos periodais. Karu reikia domėtis net jei nesi kariškis – kad turėtume žinių, kurios, užklupus tai baisiai negandai, padėtų ne tik išgyventi, bet ir laimėti. Tokiomis mintimis ir patarimais dalijosi istorikas, karybos ekspertas Giedrius Petkevičius, praėjusią savaitę atvykęs į Jurbarko rajono savivaldybės viešąją biblioteką pristatyti savo knygų „Karo anatomija“ bei „Karo žmonės“.

Atrodo, kad į jo patarimus verta įsiklausyti – istorikas yra vienas iš nedaugelio, numačiusių tokio masto Rusijos karą prieš Ukrainą. Pasak Giedriaus, klydo maniusieji, kad žmonija pasikeitė ir jau įžengė į amžinosios taikos periodą. O taip manė ir rašė net žinomi JAV filosofai, įsitikinę, kad dideli karai žmonijos istorijoje įžengus į XXI amžių jau negali kilti. Karas Ukrainoje yra kraujuojantis ir šaukiantis tos klaidos pavyzdys, sako Giedrius, atidžiai sekantis karinius veiksmus toje šalyje, nes apie tai bus jo nauja knyga. Pats Giedrius domisi ir yra parašęs knygas apie XX amžiaus karus, ypač Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius. Jis sako, kad Pirmąjį pasaulinį karą laiko šiuolaikinės karybos „tėvu“.

Vizito Jurbarke metu knygų autorius į karo anatomiją nerti neskubėjo: pirmiausia šiek tiek papasakojo apie save, iš įvairių perspektyvų apžvelgė žmonių požiūrį į karą, jo priežastis, perskaitė kelias ištraukas iš savo knygos „Karo žmonės“ ir atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Šių, beje, buvo daug, nors Jurbarke susirinkusi publika buvo išskirtinai moteriška. Tai Giedriaus nestebino – karas paliečia visus, tad ir moterims verta juo domėtis.

Pats Giedrius sako, kad karu domisi nuo mažens – jo vaikystės pomėgis buvo „kieme žaisti karą“. Susidomėjimas šia tema neapleido ir vėliau, todėl Vytauto Didžiojo universitete pasirinko istoriko studijas ir gilinosi į karybos istoriją. Savo teorines žinias išbandė ir praktiškai – atliko tarnybą krašto apsaugos savanorių pajėgose. Jo knygose apie karą – ne pliki faktai apie ginkluotę ar skaičiai, o netikėtos karo žmonių istorijos. Tokių kaip Pirmojo pasaulinio karo padangių aso, legendinio vokiečio lakūno Manfredo von Richthofeno, geriau žinomo kaip Raudonasis baronas, arba buvusio slaptosios policijos (gestapo) viršininko H. Himmlerio adjutanto Peiper Joachim, iš pažiūros geraširdžio ir mielo jaunuolio, kurio vadovaujami SS daliniai žiauriai išžudė karo belaisvius britus. Giedrius supažindino ir su nacių tardytoju, dirbusiu tiems laikams neįprastais metodais ir mokėjusiu geriau nei kiti išgauti informaciją, kuris dirbo daugiausiai su nelaisvėje atsidūrusiais britų ir amerikiečių pilotais.

Praverčia psichologinės žinios

Psichologinės žinios padeda suprasti ir paaiškinti konfliktų bei karų priežastis. G. Petkevičius priminė garsaus psichoanalitiko Z. Freudo teoriją apie du pradus – eros ir thanatos: gyvybės, grožio siekimo bei mirties, agresijos, saviagresijos varomąsias jėgas, kurios veikia ne tik apskritai žmoniją, bet ir kiekvieno žmogaus psichiką. O šių pradų susidūrimas visada turi pasekmių.

Karo istorikas priminė ir žinomą amerikiečių psichologo A. Maslow sukurtą poreikių piramidę, kurios pagrindą sudaro žmogaus fiziologiniai poreikiai ir saugumo jausmas. Tik juos patenkinus galima kalbėti apie aukštesnius „piramidės laiptelius“ – kūrybinius siekius, karjerą ir pan. Karas sugriauna tą piramidę – išmuša saugumo pakopą, nes karo metu niekas negali jaustis saugus. Vadinasi, tokiu metu negali būti nė kalbos apie savo svajonių įgyvendinimą, kūrybiškumą ir pan. Vis dėlto istorikas atkreipė dėmesį į kitą momentą. Nors karas baisus dalykas, jis visuomet yra didelių mokslo išradimų variklis, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Beje, G. Petkevičius ne tik teoriškai domisi psichologija – savo žinias jis yra pritaikęs ir praktiškai, dirbdamas psichologu įkalinimo įstaigoje, kur tyrė žmonių elgesį ribinėmis sąlygomis.

Visą straipsnį rasite „Mūsų laikas“ laikraštyje.