Istorikas A. Nikžentaitis: ateinančioms kartoms Sausio 13-oji bus Pergalės diena
„Vykstantis Rusijos karas Ukrainoje, represijos Baltarusijoje parodo, kas galėjo su mumis įvykti, jei nebūtų Sausio 13-osios“, – „Mūsų laikui“ sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis, mūsų kraštietis, kilęs iš Pilies I kaimo, paprašytas pasidalinti 1991 metų sausio 13 dienos prisiminimais, įvertinti tos dienos reikšmę ir svarbą Lietuvai dabartinių įvykių Europoje kontekste. Pasak istoriko, Sausio 13-oji prieš 34 metus kardinaliai pakeitė ne tik mūsų šalies, bet ir jo paties gyvenimo kelią.
A. Nikžentaitis turi yra ką papasakoti ir ką prisiminti. Pašnekovas nusikelia į tuos laikus, kai jis, beveik 30-metis, jau buvo baigęs mokslus Vilniaus universitete, apgynęs istorijos mokslų daktaro disertaciją ir dirbo Lietuvos istorijos institute. Sausio 13-ąją jis buvo ten ir su tais, kur ir turėjo būti – įvykių sūkuryje. Kitaip ir būti negalėjo – jis tuo metu gyveno Vilniuje, netoli Lukiškių aikštės, vos už kelių šimtų metrų nuo Seimo rūmų. „Sausio 13 dienos metu teko iš pradžių būti prie televizijos bokšto, o po to, kai bokštas buvo užimtas, kartu su visais buvau prie parlamento“, – prisiminė istorikas, kuriam likimas pažėrė ypatingų užduočių, unikalių patirčių ir veiklų.
Sausio įvykiais domėjosi šveicarai
Paaiškėjo, kad tuoj po Sausio 13-osios įvykių A. Nikžentaičiui kurį laiką teko padirbėti žiniasklaidos atstovu, savotišku specialiuoju korespondentu vokiečių kalba kalbančiai Europos bendruomenei. Per žydų bendruomenės atstovus germanistus istorikas užmezgė ryšius su Šveicarijos televizija. A. Nikžentaitis tuo metu buvo vienas iš nedaugelio, laisvai kalbėjusių vokiškai, tad jo žinios labai pravertė informuojant apie tai, kas vyksta Lietuvoje. „Aš buvau, kad ir kaip keistai skamba, Šveicarijos televizijos balsas apie Sausio 13-osios įvykius šveicarams“, – šypsojosi jis, prisiminęs, kad šiai televizijai teko tiesiogiai komentuoti Sausio 13-osios aukų laidotuves. Netrukus jį susirado ir kitų vokiečiakalbių leidinių atstovai, ir A. Nikžentaitis visą sausį dirbo su „Frankfurter Allgemeine“ ir kitų žinomų Vokietijos leidinių žurnalistais: juos vedžiojo, pasakojo, padėjo daryti interviu.
Pasidomėjus, kas domino vokiečių žiniasklaidos atstovus, pašnekovas pasakojo, kad šie tuomet turėjo nemažai susitikimų su šalies oficialios valdžios atstovais. Žiniasklaidos atstovams buvo įdomus ir eilinio Rusijos kareivio požiūris. Prisimena, kaip vokiečių žurnalistai su Alvydo pagalba bandė pakalbinti Rusijos kareivius, išgirsti, kaip jie viską mato. Bet to nepavyko to padaryti. „Supykdžiau kareivį, pradėdamas su juo kalbėti nesuprantama lietuvių kalba, ir tas kontaktas tuo ir baigėsi“, – prisiminė pašnekovas, atkreipęs dėmesį, kad vokiečių leidinių atstovai norėjo įvykius parodyti iš abiejų pusių perspektyvos.
Rinko liudijimus
A. Nikžentaitis 1991 metais dirbo ne tik specialiuoju korespondentu bei žiniasklaidos pagalbininku. Suprasdamas vyksmo svarbą istorikas kartu su kolegomis rinko per Sausio įvykius nukentėjusių žmonių ir įvykių liudininkų atsiminimus, norėdami surinktą medžiagą perduoti Tarptautiniam Raudonajam kryžiui. Pasak jo, tuomet buvo neaišku, kaip viskas gali baigtis. Dėkui Dievui, Raudonajam kryžiui surinktos medžiagos perduoti neprireikė. Dalis surinktos medžiagos buvo išspausdinta atsiminimų knygoje apie Sausio 13-osios įvykius.
Pakeitė požiūrį į lenkus
Tos dienos įvykiai pakeitė ir istoriko požiūrį... į Lenkiją ir lenkus. Prieš Sausio 13-osios įvykius A. Nikžentaitis, grįždamas iš Vokietijos, užsuko pas bičiulį Lenkijoje. „Kaip šiandien prisimenu, kad man jau išvykstant vėlai vakare jo šeima tiesiog už paskutinius pinigus pripirko medikamentų, nes jautė, kas gali Lietuvoje nutikti“, – prisiminė pašnekovas. Lietuviams daug metų buvo kartojama, kad negalima tikėti lenkais, o pats istorikas pirmą kartą į Lenkiją galėjo išvažiuoti tik 1989 metais. „Bendrą įspūdį apie žmones ir net kaimynines tautas susidarome iš savo patirties. Tas konkretus epizodas, kai mano draugai lenkai pasielgė taip nuoširdžiai... Jie privertė visai kitaip į lenkus ir bendrai į Lenkiją žiūrėti“, – sako jis, apgailestaudamas, kad jo bičiulis lenkas, buvęs pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Latvijoje, ambasadoriumi Estijoje ir generaliniu konsulu Kaliningrade, jau miręs.
Pasirinko darbą Klaipėdoje
Istorikas ne kartą pakartojo, kad Sausio 13-oji pakeitė ir jo paties gyvenimą: po tos dienos įvykių jau sunkiai įsivaizdavo save nuolatos palinkusį prie rašomojo stalo. Vietoj ramaus darbo Istorijos institute jis pasirinko darbą Klaipėdoje, kur išvyko kurti Klaipėdos universiteto. „Matėsi, kad viskas keičiasi. Dirbdamas su užsienio žiniasklaida dar buvau užmezgęs neblogus kontaktus Vakaruose, tad norėjosi išnaudoti tuos kontaktus ir ne vien koncentruotis į savo tyrimus, bet ir daryti daugiau. Gal kaltas jaunatviškas idealizmas bandyti pakeisti pasaulį“, – su šypsena prisiminė jis.
Išlaisvino pralietas kraujas
Paprašytas įvertinti Sausio 13-osios reikšmę, istorikas pastebėjo, kad tai buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykių. „Kiekvienas kelias į nepriklausomybę yra susijęs su kraujo praliejimu, kuris padaro grįžimą atgal neįmanomu. Šios Sausio 13-osios aukos mus visus įtikino, kad likti Sovietų Sąjungoje jau nebegalime, nes skiria šis pralietas kraujas. Nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-oji – nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko subyrėjo Sovietų imperija, bet be jokios abejonės šiuos procesus paskatino. Dėl to mes galime pasakyti, kad Sausio 13-oji yra mūsų pergalės diena, kuri prisidėjo prie greitesnio blogio imperijos subyrėjimo ir kartu mūsų galutinio išlaisvėjimo“, – komentavo istorikas, įvertinęs šios dienos svarbą ir reikšmę platesniame kontekste.
Pergalės diena
„Jei žiūrime į platesnį, visuomenių išsilaisvinimo, kontekstą, yra viena tokia žiauri, bet nuolat pasikartojanti ir pasitvirtinanti taisyklė. Geriau tam tikrus veiksmus daryti anksčiau negu vėliau. Ir dabar tai, ką matome Ukrainoje, tai tas pats išsivadavimo iš Rusijos įtakos procesas, bet kadangi šie procesai prasidėjo gerokai vėliau, kraujo yra žymiai daugiau. Bet koks veiksmų, siekių įgauti savo Nepriklausomybę užvėlinimas kainuoja labai daug kraujo. Šiuo atveju Sausio 13-oji, žiūrint iš mūsų dienos perspektyvos, buvo labai reikšmingas įvykis, kuris padėjo gauti Nepriklausomybę, kad ir kaip ciniška kalbėti, su labai mažai kraujo“, – sakė istorikas, pasak kurio, šią dieną turime priimti kaip Pergalės dieną. Ateities kartoms ji ir bus Pergalės diena. „Šis dalykas jau kolektyvinėje atmintyje ir tas virsmas įvykęs. Pergalės akcentas labiau akcentuojamas“, – pridūrė A. Nikžentaitis.
Tiesa, pats istorikas šios dienos kaip nors ypatingai nemini. „Aš šios dienos niekaip neminiu. Aš tiesiog žinau, kad ji svarbi ir man to užtenka. Reikšmingiausia data mano gyvenime, kuri kardinaliai pakeitė visą mano tolimesnį gyvenimą. Gal pridariau visokių nesąmonių, bet gal ir gerų dalykų, bet viso to atspirties taškas ir buvo Sausio 13-ta. Galvodami apie Sausio 13-ąją, turime pagerbti aukas, ir kartu pasidžiaugti, kad šis mūsų kelias į laisvę kainavo tiek mažai aukų“, – reziumavo istorikas.
Do you need financing?
Aktualu tiems, kas skrandžio rūgštingumą slopina „ranitidinu“Do you need a loan for business or personal needs?
We offer all t...