Išleidome 1 000-ąjį laikraščio numerį!

 1000-ojo laikraščio numerio išleidimo proga prisiminkime ŽMONES, buvusius laikraščio kūrėjais ir herojais, tuos kurie atidavė dalelę savęs čia dirbdami ir tuos, kurių istorijos domino visus skaitytojus. Džiaugiamės, kad anuomet „Mūsų laikas“ atsirado pačiu laiku, skeptikai ir kritikai pritilo, skaitytojų ratas išsiplėtė ir dabar jau turime nemažai nuolatinių laikraščio skaitytojų – draugų, bičiulių ir gerbėjų. Dėkojame Jums.

„Mūsų laiko“ pradžia – prieš daugaiu nei 12 metų, 2003-aisiais. Tuo metu Jurbarke buvo tik vienas rajoninis laikraštis, publikuojantis straipsnius ir vienas skelbimų laikraštis – „Pliusas“.

Į „Pliuso" redakcijos patalpas užeidavo žmonės, kurie pasakodavo savo istorijas, bėdas, nuoskaudas ir kitokius įvairius dalykus. Tuomet ir gimė mintis, kad rajone neturi būti vieno laikraščio, kaip ir vienos partijos ar vienos nuomonės. Kadangi „Pliuso“ formatas buvo kitoks, be to, jis buvo platinamas visoje Vakarų Lietuvoje ir Žemaitijos regione, nusprendėme pradėti leisti laikraštį, skirtą tik Jurbarko rajonui.

Turėjome visas galimybes ir įrangą, tačiau neslėpsime, trūko tik gerų rašytojų. Pamažu per tuos dvylika metų išsiugdėme juos patys ir priėmėme naujai dirbti ne vieną puikius straipsnius rašantį žmogų. Metams bėgant keitėsi „Mūsų laiko“ redaktoriai, kūrybiniai darbuotojai, nesikeitė tik pati laikraščio idėja – pasakoti ir kurti krašto istoriją.

Mes leidžiame laikraštį – o jis gali labai daug. Redakcijoje kažkada juokavome, kad beveik kiekvienas darbuotojas turi savo „pastatytą“ kelio ženklą, laikraščio straipsnis padėjo atsirasti upių pavadinimams Jurbarko mieste, laikraščio darbuotojų iniciatyva įvyko geriausių lietuviškų filmų „Sidabrinių gervių festivalis“, 10 metų laikraščio jubiliejaus proga redakcija organizavo didelio pasisekimo sulaukusius „Proto mūšius“... Redakcijai teko atremti ir daug skundų – po vienos graudžios istorijos, kai aprašėme paliktos gimdymo namuose mergytės istoriją, mums teko sumokėti priteistą bauda už garbės ir orumo įžeidimą. Tačiau tik dėl šių laikraščio publikacijų mergytė turi tikrą šeimą...

Leidžiame laikraštį todėl, kad mylim Jurbarką, visus didelius ir mažus rajono mietelius ir kaimus, čia gyvenančius ir kuriančius žmones. Jau keleri metai iš eilės pristatome projektus, kuriuose skaitytojai supažindinami su krašto istorija – pradedant seniausiais, kryžiuočių kovas menančiais laikais ir baigiant vakarykštės dienos įvykiais. Daug dėmesio skyrėme įžymiausiems, daugiausia nusipelniusiems kraštiečiams, jų šeimų istorijoms, tačiau neužmiršome ir paprastų, savo kukliais gyvenimais mus įkvepiančių žmonių. Niekada neskirstėme žmonių į nusipelniusius ir mažiau nusipelniusius – jūs visi esate mums vienodai brangūs ir verti dėmesio. Žmonės yra didžiausias Lietuvos turtas, kuriantis krašto istoriją ir jos ateitį.

Esame gavę ne vieną klausimą, ar ilgai gyvuosime su tokia pozityvia nuomone, nes laikraštyje mažai kriminalų, šmeižto ir politinių intrigų. Galima juokais atsakyti, kad „People“ („Žmonės“) – skaitomiausias periodinis leidinys pasaulyje. Tad ir „Mūsų laikas“ gyvuos tol, kol skaitysite, tol, kol jums bus įdomios mūsų pasiūlytos istorijos apie jus pačius, mūsų krašto istoriją bei žmones.

Prisiminkime ŽMONES, buvusius laikraščio kūrėjais ir herojais, tuos kurie atidavė dalelę savęs čia dirbdami. 

Saulius Veržikauskas, pirmasis laikraščio redaktorius, laikraštį redagavo pirmuosius metus nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2004 sausio mėn.

Šiuo metu HARMONIO svetainių grupės valdytojas. Į HARMONIO svetainių grupę įeina 9 svetainės, pagrindinė svetainė www.harmonio.net.

Darbas redakcijoje man davė keletą asmeniškai labai reikšmingų dalykų. Pirma – aš supratau, kad noriu ir galiu rašyti. Taip pat aiškiai suvokiau, kad negaliu per daug smarkiai kritikuoti ir knistis kitų žmonių skalbiniuose, todėl aiškiai suvokiau, kad tuo „tikruoju“ žurnalistu netapsiu niekada. Visur  stengiausi įžvelgti kažką pozityvaus, bandydavau rasti loginį, kad ir nelabai gero reiškinio, paaiškinimą. Darbas su savivaldybės teikiama informacija man parodė, kaip galima be galo nuobodžiai gyventi, pilstyti iš tuščio į kiaurą, todėl esu dėkingas ir šiam reiškiniui: nuo šiol kaip velnias kryžiaus vengiu sausos ir niekam neįdomios informacijos.  Džiugina, kad kol kas sugebu be tokios informacijos gana sėkmingai egzistuoti ir gyventi. Be abejo, tai ne Jurbarko problema, o apskritai – viso pasaulio. Gyvenimas turėtų būti spalvingesnis, įspūdingesnis, jame turi būti daugiau vietos jumorui, smagiems dalykams. Bet čia tik mano nuomonė.

O šiaip darbas redakcijoje man buvo tarsi tramplinas į tolimesnius gyvenimo nuotykius. Aš ir dabar dar savo gyvenime brėžiu liniją: gyvenimas „iki redakcijos“ ir „po redakcijos“.

Koks įvykis labiausiai įstrigo leidžiant laikraštį?

Koks įvykis labiausiai įstrigo leidžiant laikraštį? Nepatikėsit, tačiau geriausiai atsimenu įvykį, kai teko važiuoti į vieną alaus daryklą ir ten neišgėriau nei vieno bokaliuko, kyšio (dovanų) taip pat nepaėmiau. Tada alų labai mėgdavau, todėl toks mano neadekvatus poelgis ilgam įsirėžė mano nukankintoje sieloje. Sakyčiau, tapau kaip ir kokiu didvyriu (sau).

Dar pamenu vieną tokį įvyki: sėdėjome senojoje redakcijoje ir būrėme, ką įkelti į naująjį numerį. Vien adekdotų, karikatūros ir savivaldybės informacijos buvo maža, todėl žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau  šalia laiptinės dailiai išsidrėbusį nuo sunkaus gyvenimo ir gėrimų pavargusį žmogelį. Toptelėjo mintis, kad reiktų „nufotkinti“ ir trumpai apibūdinti situaciją. Tada ir gimė „naujienėlės“, nes tokio įvykio svarbia naujiena pavadinti, na, niekaip nebuvo galima. Taip, po to sulaukiau pasipiktinusių skaitytojų laiškų, kuriems nepatiko, jog girtuoklis buvo fotografuotas be jo žinios, tačiau aš visiems pasipiktinusiems tolerantams galiu pasakyti, jog su šiuo vargšeliu mes susitarėm, kad, jei jis girtas nebesivolios viešose vietose, jo niekas ir niekada nefotografuos. Na, o jei jau vartysis, kaip paršas, tai lai nepyksta… „Naujienėlę“ galite perskaityti čia

Dar įstrigo vienas įvykis, kai pramoniniame miesto rajone degė sandėlis ir aš ten lėkiau su dviračiu. Lijo lietus, buvo daug dūmų ir gaisrinių, šalia degančio pastato buvo gana šilta, o aš, visas šlapias, laksčiau aplink pastatą ir stengiausi „pagauti“ kuo geresnį kadrą. Romantika!

Dar pamenu, kai kažkas paskambino  ir man bandė aiškinti, kad mes, publikuodami kažkokį savivaldybės tekstą ir už tai neįmdami pinigų, elgiamės neteisingai ir nesąžiningai. Pamenu, kad susinervinau tikrai smarkiai, bet savo būsenos ir neslėpiau – viską telefonu išsakiau. Na, mane pažadėjo nuskalpuoti, laikraštį uždaryti, baudą uždėti ir dar ten kažką pažadėjo. Oksana viską sutvarkė. Tikiu, kad dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, redakcijoje dirba visai kiti žmonės, neturintys nieko bendro su jų juoda praeitimi.

Buvo ir daugiau visokių nuotykių, bet tam reiktų ne vieno puslapio…

Ar vis dar skaitote „Mūsų laiką“?

Gyvenu tolokai nuo Jurbarko, netgi nuo Jurbarko rajono (Serbijoje), todėl popierinio laikraščio varianto neskaitau, tiesiog neturiu tokios galimybės. O štai internetinėje svetainėje apsilankau.

Aušra Savodnikaitė, buvusi „Mūsų laiko“ reklamos vadybininkė. Šiuo metu turi savo verslą.

Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad teko dirbti MŪSŲ LAIKE. Redakcijoje sutikau be galo šiltus žmones ir kalbu ne tik apie čia dirbančius, dirbusius, bet ir apie laikraščio klientus... Kaip buvusi reklamos vadybininkė suprantu, kad paminėdama įmones, kurių vadovai, atstovai buvo nerealiai mieli, padaryčiau reklamą, todėl... bet jie tikrai verti pagyrų, dėmesio... Laikraščiui esu dėkinga ne tik už pažintis, drauges, geriausią draugę, bet ir už savo šeimą, nes su išrinktuoju susipažinau viename renginyje, kurio informacinis rėmėjas buvo MŪSŲ LAIKAS...

Bet labiausiai įsimintinas įvykis buvo kelionė į Išlestakius. Ten turėjome aplankyti Eriką Laiconą – Lietuvos speleologą, keliautoją, publicistą, ūkininką, žodžiu, labai įdomų žmogų. Kolegė paklausė, ar galėsiu nuvežti pas įdomų pašnekovą Jurbarko r.? Žinoma, sutikau. Leidomės į kelią ir už Veliuonos supratom, kad nei aš, nei ji kelio nežinome. Ilgai klaidžiojom ieškodamos iškabos, klausinėdamos žmonių, bet šios vietovės nežinojo aplinkiniai, negirdėtas buvo ir mūsų pašnekovas... Užsidegus kuro lemputei supratom, kad toli nenukeliausim... Neturėjom, nei pinigų, nei išmaniųjų telefonų su navigacijomis. Bet ne tik dėl to buvo įdomi pati kelionė. Vėliau radome ir pašnekovą, jo pasakojimai, asilių pienas, koralų muziejus, naminis vynas ir kt. – buvo labai įdomu. Šios kelionės į Išlestakius niekada nepamiršiu – tiek juoko, panikos, tiek jausmų.

Išėjus iš darbo labiausiai trūko kolektyvo, vis galvodavau, kaip dabar vienai? Trūko mūsų švenčių: Spaudos dienos (niekada nepamiršiu redakcijos kieme stovinčio limuzino, kelionės juo), Boso dienos, kalėdinių vakarėlių, gimtadienių... ech, nostalgija...

Noriu, kad redakcijos darbuotojai ir skaitytojai patirtų daug pirmų kartų, kad visada rastumėt kelią, net be šiuolaikinių technologijų, nes tik ieškojimas, bendravimas, atsitiktinumai daro gyvenimą įdomų, prasmingą, įsimintiną... Nelinkėsiu nei pinigų, nei sveikatos, tik sėkmės... juk „Titanike“ visi buvo turtingi ir sveiki, o išgyveno vienetai.

Rasa Murauskienė  šiuo metu dirba VšĮ LŽŪKT redakcijoje, „Mano ūkis“ redaktorė ir Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokytoja.

„Mūsų laiko“ redakcijoje pradėjo dirbti korespondente. Vėliau, nuo 2004 m. sausio 14 iki 2007 m. rugsėjo mėn. – laikraščio redaktorė. Po to metus redaktorės pavaduotoja. Prie laikraščio vairo vėl stojo 2008 m. spalio mėnesį ir dirbo iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio. „Mūsų laiko“ redaktore dirbo beveik 9 metus.

Darbas redakcijoje man suteikė neįkainojamos patirties įvairiose gyvenimo srityse. Vieną dieną tu įsiliedavai į politikų gretas, kitą dieną spausdavai ranką verslininkui, trečią – belsdavaisi į benamio pašiūrę... Mokytojai, medikai, pareigūnai, valstybės tarnautojai... Šimtai įvykių, faktų, išvadų, iš kurių galėjai mokytis. Ne kiekvienam tokia laimė tenka:) 

Koks įvykis labiausiai įstrigo leidžiant laikraštį?

Vieno įvykio gal neišskirčiau, tiesiog su šypsena prisimenu visus tuos, kurie tiek mano, tiek kolegų straipsniuose bandydavo įžvelgti politinių atspalvių. Dar kartą juos nuvilsiu – mums mažiausiai rūpėjo, kas kokiai partijai priklausė. Jei galva atsidurdavo po Temidės kardu, partijos munduras padėties nepakeisdavo. Ir dabar, nebedirbdama kartu su „Mūsų laiko“ kolektyvu, gerbiu O. Mazur už tai, kad niekada nedarė spaudimo dėl politinės „orientacijos“.   

Skaitau laikraštį ir dabar, jei randu laisvo laiko, bet dėmesį kreipiu ne tiek į aktualijas, bet į tai, kokiomis mintimis dalijasi mano buvę kolegos, kokiu kampu stebi rajono gyvenimą ir kaip jį keičia. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jiems puikiai sekasi. Tūkstantasis laikraščio numeris – geriausias darbų įrodymas.

Sveikinimai visiems, smagu buvo dirbti, smagu ir prisiminti:) 

Inga Leonavičiūtė šiuo metu neapsiriboja viena veikla. Ji yra savo verslo, orientuoto pirmiausia į Vokietijos rinką, kūrimo kelyje. Tačiau ji turinti gerų žinių ir Lietuvai – tam tikras procentas nuo kiekvienos jos parduotos prekės atiteks regejimą praradusių vaikų gydymui.

Laikraščio redakcijoje dirbo korespondente, vėliau 2007-2008, beveik metus, redaktore.

Aš žiniasklaidoje pradėjau dirbti labai jauna, t. y. dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. „Mūsų laiko“ redakcija nebuvo mano pirmoji darbovietė, tačiau būtent čia pirmą kartą pradėjau dirbti redaktore. Turiu prisipažinti, kad šis darbas iš dalies suformavo mane kaip žmogų, išugdė tam tikrus įpročius bei charakterio ypatybes. Nuo to laiko su manimi labai sunku vyrams, esu išsiugdžiusi įprotį nepasitikėti sakytine informacija ir daugybę kartų tikrinti faktus. 

Dar vienas su darbu redakcijoje susijęs man labai reikšmingas pokytis – baimės jausmo praradimas. Nejuokauju, anksčiau labai bijojau didelių šunų. Bet kartą teko rašyti straipsnį apie šuns rastą negyvą paauglį. Vokiečių aviganių veislės šuns savininkas, pats dar jaunuolis, paskambino man, nes jaudinosi, kad jo pernelyg ilgai neapklausia policija. Kai atvykau, parodė, jog net savo telefono numerį užrašęs lapelyje ir priklijavęs prie durų skambučio mygtuko, jog jį būtų įmanoma rasti ir tuo atveju, jei, policijos pareigūnams atvykus, pastarasis nebūtų namie. Šuns šeimininkas, pats užaugęs vaikų namuose, labai krimtosi, kad neturtingos šeimos vaiko likimas mažai kam rūpi, nors, jo manymu, išėjęs švęsti draugo gimtadienio ir vėliau pievoje prie Nemuno rastas negyvas berniukas niekaip negalėjęs mirti sava mirtimi. Jaunuolis policijos pareigūnams norėjo išsakyti savo pastebėjimus, nes juk buvo pirmasis, kuriam, išvestas po pievą pasilakstyti šuo, suradęs parodė negyvą vaiką. Pasak šuns savininko, būtent taip ir buvę: radęs mirusį paauglį, šuo pradėjo aplink jį šokinėti, šaukiamas niekaip neparbėgo atgal ir nenustodamas lojo, taip kviesdamas šeimininką pas save. Priartėjęs prie šuns, šis ir pamatęs vaiką.

Kai policijos laukiantis jaunuolis mane supažindino su istorijos herojumi – tikrai ne pačio mažiausio dydžio vokiečių aviganių veislės šunimi, pradžioje maniau, jog iš baimės numirsiu, mat pastarasis buvo ir be jokio pavadžio, ir be jokio antsnukio, o aš juk, kaip minėjau, visada labai bijojau didelių šunų. Tačiau, kai išvydau tiesiai į mane nukreiptą šio šuns žvilgsnį, baimės jausmas netikėtai kažkur pradingo. Be to, pagavau save galvojančią, jog taip maža tokiu protingu žvilgsniu žiūrinčių žmonių... Vėliau, sūnui pradėjus prašyti šuniuko, net nekilo jokių svarstymų – įsigijome vokiečių aviganių veislės kalę. Taigi, daugiau nebijau didelių šunų, netgi atvirkščiai – manau, jog šie gyvūnai yra nuostabūs.

Dar norėčiau paminėti, jog žurnalistinis darbas pakoregavo mano požiūrį į pačią žurnalistiką. Neretai tiek spaudoje, tiek televizijos ekranuose stebime, kaip žiniasklaidos atstovai mėgaudamiesi gvildena kitų žmonių gyvenimus. Savaime suprantama, žemėje angelai negyvena. Turėsi noro – visuomet atrasi bet kurio žmogaus nuodėmių. O jei dar asmuo viešai žinomas, tada galbūt jau gausi ir didesnį honorarą. Bet, dirbdama žiniasklaidoje ilgesnį laiką, ypač gerai pamatai, kaip realiai vienas viešai išspausdintas sakinys ar netgi vienas žodis gali visiškai sugriauti kito žmogaus gyvenimą ir netgi paskatinti savižudybei. Šiandien aš nemanau, jog honoraras, kurį žurnalistas gauna už viešai pateiktą pikantišką naujieną, yra vertas viso kito žmogaus gyvenimo. Galvoju, kad informacijos, kuri neturi jokios reikšmingos įtakos visuomenei, nors ir gali žadinti daugelio smalsumą bei duoti peno apkalboms ar tyčiojimuisi, spausdinti išvis nereikėtų.

Turbūt nuskambės paradoksaliai, tačiau šiuo metu neprenumeruoju ir išvis neperku jokių laikraščių. Šiuo metu daug keliauju, daug laiko praleidžiu užsienyje. Tiesą pasakius, net ir šias eilutes rašau, viešėdama prie Šiaurės jūros. Todėl tikrai šaunu, kad „Mūsų laikas“ turi savo internetinę svetainę bei aktyvų socialinio portalo „Facebook“ puslapį. Tai labai padeda neatsilikti nuo savo krašto aktualijų.

Janina Sabataitienė, į „Mūsų laiko“ kolektyvą įsijungė su didžiule energija. Tikriausiai niekas nepaneigs, kad tuo metu, kai ji dirbo korespondente, redakcija buvo „triukšmingiausia“, liedavosi tikros emocijos.

Šiuo metu Janina dirba Jurbarko televizijoje, ji „Balticum“ televizijos redaktorė, kartais savo rašiniais pradžiugina ir „Mūsų laiko“ skaitytojus.

Laikraštis „Mūsų laikas“ buvo mano kaip žurnalistės pirmoji darbovietė, todėl darbą šioje redakcijoje  atsiminsiu visą savo gyvenimą. Ir šiandien prisimenu tiek pačius pirmuosius savo straipsnius, tiek ir pačias pirmąsias savo darbo dienas. Drąsiai galiu teigti, jog  metai, praleisti „Mūsų laiko“ redakcijoje buvo vienas iš  įdomesnių mano gyvenimo laikotarpių. Nuo vaikystės svajojau apie žurnalistės darbą, o pradėjusi dirbti „Mūsų laiko“ redakcijoje supratau, kad tai išties mano svajonių profesija . Eidama ryte į redaciją, niekada nežinodavau, kas manęs laukia tą dieną – kur atsidursiu ir su kuo teks bendrauti. Ir tai yra ko gero pats pagrindinis variklis, „vežantis“ mane ir šiandien. Žurnalisto darbas niekada nebūna nuobodus, nes jame nėra rutinos ir kasdienybės. Ypač kai tau duodama visiška kūrybinė laisvė.

Koks įvykis labiausiai įstrigo leidžiant laikraštį?

Jeigu man reikėtų šiandien prisiminti patį įdomiausią įvykį dirbant „Mūsų laiko“ redakcijoje, tai pirmiausiai išskirčiau viename straipsnyje padarytą klaidą, kurios ištaisymas virto savotišku anekdotu. Rašydama apie automobilistų klubo narių viešnagę mūsų rajone ir jų aplankytas vietas, straipsnyje parašiau jog „....svečiai Veliuonoje aplankė Karaliaus Mindaugo ir Vytauto kapus...“. 

Už šią klaidą vieno tuomet gerai žinomo politiko buvau viešai sukritikuota. Tada į šią kritiką labai jautriai sureagavau, o ir prisipažinsiu, pačiai buvo gėda dėl tokios apmaudžios klaidos, todėl redaktorės paprašiau į kitą numerį įdėti šios klaidos ištaisymą. Po ilgų įkalbinėjimų redaktorei sutikus taip ir buvo padaryta, tačiau paskutinę laikraščio leidimo minutę dedant tekstą, buvo parinktas netinkamas šriftas ir laikraštyje jis pasirodė be lietuviškų raidžių. T.y. vietoj jų buvo atspausdinti neįskaitomi ženklai. Pamačiusi tokį „klaidos ištaisymą“, savaime suprantama, dar labiau susikrimtau, tačiau vėliau iš šio atvejo ne kartą smagiai pasijuokėm.

Dar vienas mano atmintyje išlikęs smagus prisiminimas yra susijęs su kita istorija. Ko gero, skaitytojai dar atmena atvejį, kai 2009 metų vasarą vienas jurbarkietis netoli Viešvilės Panemunės krūmuose rado krepšį su gintaru ir jį atidavė pasieniečiams. Aprašydama šį kilnų ir pilietišką poelgį susitikau su minėtu vyriškiu ir kartu su juo nuvykome į tą vietą, kur buvo rastas gintaras. Kadangi tas jurbarkietis panoro likti neįvardintas, tai aš nufotografavau tik tą vietą, kur buvo rastas krepšys su gintaru ir grįžau atgal į redakciją. Atidavusi straipsnį su nuotraukomis tuo metu „Mūsų laiko“ redaktore dirbusiai Rasai Murauskienei, laukiau pagyrimo už puikiai atliktą darbą, tačiau vietoj pagyrimo sulaukiau kritikos  dėl nuotraukos, jog joje užfiksuota „nei šis nei tas“.

Pažvelgusi dar kartą į nuotrauką ir pati supratau, kad tokių foto su panemunėje esančiais krūmais aš galėjau padaryti ir čia pat, Jurbarke, nes iš tų krūmų suprasti, kurioje rajono vietoje buvo rastas šis radinys, tikrai nebuvo įmanoma.

Savaime suprantama, kad skaitau „Mūsų laiką". Ir ne tik skaitau, bet radusi laiko ir turėdama įdomią temą pasidaliju ja su laikraščio skaitytojais. Perskaitau ne tik popierinį laikraščio variantą, bet ir nuolat lankausi  internetinėje šio laikraščio svetainėje, kur galima rasti ne tik visus kolegų straipsnius ir naujienas, bet ir skaitytojų komentarus ir atsiliepimus.

Noriu palinkėti visiems esamiems ir būsimiems „Mūsų laiko“ korespondentams dirbti taip, kad skaitytojai ne tik sulauktų, bet ir lauktų kiekvieno naujo „Mūsų laiko“ numerio.

Alina Baltrušaitienė, laikarščio korespondentė, dirbusi laikraštyje 2013 metais. Šiuo metu išvykusi į Angliją. 

Laikraščio „Mūsų laikas“ koorespondente tapau netikėtai. Niekada nesvajojau apie žurnalistės darbą, tačiau šią profesiją, kaip ir daugelis, įsivaizdavau kaip labai spalvingą, šaunią, kupiną įvykių ir veiklos. Niekada nepagalvojau, kad pusės metų darbas laikraščio redakcijoje taps tikru išbandymu mano gyvenime ir suteiks didžiulės patirties. Neįsivaizdavau, kad žurnalisto darbas išties yra toks sunkus ir reikalaujantis didžiulio ryžto bei jėgų. Džiaugiuosi tuo, kad patekau į puikų kolektyvą, kuris padėjo pažinti žiniasklaidos pasaulį ir išmokė žurnalistikos subtilybių. Džiugu, kad teko, nors ir neilgai, įsilieti į „Mūsų laiko“ gretas, bei tarp 1000 laikraščio numerių palikti ir savo žymę. Įdomu tai, kad dar ir dabar visur įžvelgiu temas, matau tai, ko paprastai nepastebėdavau, matyt, šis darbas pažadino žingeidumą. Visada su malonumu pavartau laikraščio puslapius bei domiuosi, kuo gyvena buvę kolegos. „Mūsų laikiečiams“ noriu palinkėti ištikimų skaitytojų, neblėstančios energijos bei neišsenkančių temų dar ne vienam tūkstančiui laikraščio numerių.

Nesimaišykite, aš nebuvusi o vis dar esanti laikraščio korespondentė–vadybininkė, atsakė  Giedrė Kailiūnaitė, kai jos paprašėme prisiminti laikaraščio istoriją. Ji šiuo metu „atostogauja“, augina dukreles.

„Darbas redakcijoje davė labai daug – patirtį, naujas pažintis, nuolatinį sukimąsi įvykių sūkuryje, netikėtumų, vis naujų iššūkių. Tačiau labiausiai – nuostabiai draugiškai fantastišką kolektyvą“, – sakė Giedrė.

O labiausiai įsiminęs įvykis dirbant, tikriausiai, dalyvavimas Jurbarko jubiliejaus šventėje, kai po laimėtos Mažosios mero taurės emocijos redakcijoje virė bent mėnesį (o konkurencinis laikraštis apie tai net neužsiminė nė viena eilute).