Iš gamtininko užrašų. Ankstyvo pavasario pranašai

Niekada negali tiksliai žinoti kas gamtoje nutiks jau po kelių dienų. Štai baigiamąją vasario savaitę plūstelėjusi šiluma skatino tikėti, kad jau tikrai negrįžtamai pasitraukė žiema. Vasario dvidešimt trečiąją juodalksnyne tarp tįsančių patręšusių šakų raudonavo anksti išdygusio grybo austriškosios plačiataurės vaisiakūnis. Dar keli pasirodė kovo pradžioje. Paskutinę žiemos dieną saulėtame pelkės pakraštyje pilkai juosvą žiedą iškėlė ankstyvojo pavasario pranašas kupstinis švylys sustiprino metų laikų lūžio pojūtį, rašoma Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato svetainėje.

Dangumi smagiai klegėdamos patraukė žąsys. Kovo pirmąją pušyne ūkavo karvelis uldukas, po kelių dienų netoliese išgirdome ir pilkąją meletą, kurios tuoktuvių giesmė nustelbė jos kaimynystėje gyvenančių giesmininkų balsus. Visgi, neprabėgo daug laiko ir kovo šeštosios sniegas, nugulęs keleto centimetrų sluoksniu, grąžino gražino gamtą į permainingą tikrovę. Įdomu tada stebėti gyvąją gamtą. Paukščiai rytais pritilo ir aktyvesni tapdavo tik įdienojus. Lygutės, nors sugrįžusios prieš pasningant, laikėsi tyliai ir nepradėjo giedoti. Gervės, kurių dar nedaug, taip pat buvo menkai girdimos. Žvėrys atsargiai pėdavo ant naujo sniego. Pirmąją pelkės šviežieną – virš sniego kyšančius švylių žiedus skabė elniai. Regis tarp gailių ir vaivorų kur ne kur pavieniui iškilę žiedai menkai tepastebimi, tačiau žvėrys savo kelyje daugumą aptiko ir neliestus paliko vos vieną kitą. Pušyne pabaidyta po eglaite tupėjusi slanka laiko neleido tuščiai. Paukštis vaikštinėjo ir protarpiais stabteldamas ilgu snapu sniege prismaigstė duobučių. Akivaizdu, kad sniegas slanką sutrikdė ir sukėlė rimtų sunkumų. Pelkėtose vietose pratęs maitintis sparnuotis veltui ieškojo maisto pušyne sniege, kuris jam ko gero kiek priminė nuo drėgmės išbrinkusią pelkę. O ir negiliai po sniegu augančios ilgasnapiui sparnuočiui pasiekiamos samanos – ne ta aplinka, kuri tiktų pelkinių miškų paukščiui maitintis.

Išlipusi iš vandens Viešvilės pakrantėje pėdsakus paliko audinė. Žvėrelis šuoliavo palei upelį. Retkarčiais pėdos pasimesdavo ertmėse tarp juodalksnių šaknų, po to išlindęs pro kitur, tęsdamas savo žygį, vėl paliko netolygiai išsidėsčiusių pėdsakų poras. Lapė Nežinia kodėl stačiame eglėmis apaugusiame šlaite sukinėjosi bebras. Pavasarį, ieškodami naujų buveinų, kartais šie gyvūnai apsilanko ir ten, kur ilgiau įsikurti nėra tinkamų sąlygų. Turbūt ir pastarasis atvejis kaip tik toks. Ženkli spygliuočių miškų apsauptos Viešvilės atkarpa bebrams gyventi netinkama dėl reikiamo maisto stokos.

Pušyne sutiktos ilgauodegės zylės tebečirškavo pulkelyje. Šios rūšies sparnuočiai rudenį ir žiemą gyvena darniais būreliais. Kovas suteikia paskutines progas pavasarį, kuomet jas dar galime pamatyti lekiojančias ne poromis. Iš toliau išgirsti pelkės pakraštyje krankliai priminė, buvusius, gal apie dvidešimties metų senumo laikus, kada čia jie čia perėjo. Paskui paukščiai pasitraukė kitur, lizdas pušies viršūnėje išbyrėjo. Ir štai dabar krankliai vėl čionai besiartinantį žmogų sutinka su didėjančiu nerimu. Jei atidžiau apsidairyti, garantuotai kur nors arti pora turi susikrovusi lizdą dėl kurio ir tas jos nerimas. Taigi į gerą vietą sugrįžtama ir po daugelio metų. Gal paukščiai jau kiti, bet tokia pat, kartų kartoms pažįstama tinkamos vietos trauka išlikusi. Juolab, kad nuo anų laikų pelkei labiau užmirkus, nemažai joje augusių medžių nudžiūvo ir tokia atviresnė erdvė arti gūžtos krankliams pageidautina.

Šviesos lengvai praskverbiamame pušyne iš nutįsusių žirginių geltonas žiedadulkes barsto lazdynai. Visai kitaip su žalčialunkiais. Jų žiedų pumpurai dar tik padidėję. Ūksmingame upelio slėnyje gana atšiauru. Ten stinga šilumos ir šių žemaūgių paupio krūmų žydėjimo teks palaukti.

www.viesvile.lt