Imsrę apkabinę geišiai gyvi susitikimais

Geišių kaimas, garsėjęs pirmiausia iš čia kilusiais įžymiais žmonėmis, įsikūręs labai gražioje vietoje, per jį vaizdingai vingiuoja Imsrė. Tai linijiniu vadinamas kaimas, kurio sodybos  buvo išdėstytos keturiomis aiškiai matomomis linijomis, viena kurių – pietiniame Imsrės krante, o trys - vakariniame.  Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo net 32 sodybos. Skirsnemunės parapijos istorijoje rašoma, kad kaimas įkurtas 1636 m.

Mes kaimo istoriją bandysim papasakoti ne nuo 1636-ųjų, nes tai būtų pernelyg sudėtinga, o nuo tų laikų, kuriuos prisimena mūsų pašnekovės. Viena iš jų – vietinė kaimo gyventoja, čia gimusi ir augusi, tebegyvenanti iki šiol – Virginija Sabaliauskienė. Ji gali papasakoti ir apie kupinus gyvybės laikus pokario metų kaime, ir apie sodybų tuštėjimo metą, ir apie džiaugsmingą Geišiams laikotarpį – kaimo atgimimą, kuris prasidėjo 2010 metais, kuomet aktyviausių geišiškių iniciatyva buvo pastatytas kryžius kaimo atminimui ir dabar kasmet liepos pirmąjį šeštadienį į Virginijos sodybą susirenka didžiulis būrys iš Geišių kilusių ir čia tebegyvenančių kaimiečių. Susitikimai prasideda mišiomis Skirsnemunės šv. Jurgio bažnyčioje, po jų dažnas stabteli prie kunigo Pranciškaus Basčio kapo šventoriuje, o šiemet keliavo aplankyti ir jau Anapilin išlydėto, vieno iš pagrindinių kaimo kryžiaus statytojų, Kazimiero Rimkaus kapo Skirsnemunės kapinėse.

Senieji Geišiai V. Sabaliauskienės prisiminimuose

Sodyboje Virginijos seneliai ir proseneliai gyveno nuo neatmenamų laikų, o dabartinį namą Virginijos tėvai Anelė ir Juozas Tamošaičiai perstatė 1959 m. Ūkininkų, vėliau kolūkiečių šeimoje augo keturios dukterys. Joms užaugus teko spręsti, kuri pasiliks gyventi sodyboje su tėvais. Baigusi buhalterijos mokslus Kaune, Virginija grįžo į Geišius, nes vyriausioji dukra jau buvo ištekėjusi ir išsikėlusi gyventi kitur, kitos irgi nepanoro kaime pasilikti. „Teta sako, kaip čia bus, kad neliks kam ūkį prižiūrėti, o juk keturios dukros auga. Grįžau namo pas tėvus ir dirbau „Pergalės“ kolūkyje nuo pat 1969 metų. Vienas mano sūnus gyvena ir dirba Vokietijoje, kitas įsikūręs su šeima Jurbarke. Čia pas mane toks traukos centras – ir seserys su šeimomis suvažiuoja, ir jų vaikai. Ir giminių susitikimus čia rengiam. O dabar – jau ir viso kaimo suvažiavimus“, – pasakoja geišiškė. Ji rodo prie sodybos iškastą tvenkinį, kuriame augina žuvis. Visuomet Kūčioms, Kalėdoms čia jų prisigaudo, jei tik nebūna užšalęs. Imsrė vingiuoja netoli, dar viena kūdra šiaurinėje pusėje, rodo savo išpuoselėtas valdas Virginija.

 Ji pasakoja, kad Geišių kaimo ribos driekiasi už Imsrės upelio iki Antkalniškių kaimo kelio: „Keturios eilės sodybų buvo, trys šiapus ir viena anapus Imsrės. Viena eilė vadinosi pagiriniais, nes prie pat miško. Mano tėtis Juozas nusipirko čia žemės, kai grįžo iš Amerikos užsidirbęs pinigų. Sukūrė šeimą, susilaukė mūsų keturių dukterų. Jo brolio šeimoje irgi užaugo keturios dukterys. Vienas brolis 14 m. nuskendo Nemune besimaudydamas. O tėtės sesuo Domicelė ir dabar dar gyva, neseniai sulaukė 100 metų, gyvena Smalininkuose.“

Virginija Sabaliauskienė, pasakodama apie gimtąjį kaimą, nuolat pamini, kad iš čia yra kilę nemažai įžymių žmonių – kai kurie yra jos tikri giminaičiai. Tai dėdė, mamos brolis, kunigas Pranciškus Bastys (1915-1984), gimęs Skirsnemunės parapijoje, Geišių kaime: „Gerai pažinojau dėdę, nemažai brendravom. Ir mane vinčiavojo anais laikais Seredžiaus bažnyčioje, nes čia negalima buvo. Kitas kunigas, kilęs iš šio kaimo, Zigmas Grinevičius. Palaidotas Marijampolėje. Kad mano dėdė Pranas tapo kunigu, daugiausia turėjo įtakos jo teta, tėvo sesuo Kotryna, pas kurią vaikystėje jam teko gyventi. Teta jį auklėjo labai gerai, mylėjo, išleido į mokslus“. Kitas iš čia kilęs garsus geišiškis taip pat Pranas Bastys buvo vaikų rašytojas, mokytojas, pasirašinėdavęs slapyvardžiu Pr. Imsrys. Dar viena Geišių įžymybė – kalbininkė Petronėlė Bylaitė Bernadišienė.

„Pradinę mokyklą lankėm čia, kaime. Ji buvo pas ūkininką Urbutį anapus Imsrės, paskui pas Felkerienę. Kaime mokyklą lankė daug vaikų vienu metu, keturios pilnos klasės. Daug vaikų, jaunimo anuomet, kai augau, buvo kaime.Po du, tris, keturis kiekviename ūkyje. Ir visur mes kartu – tų prisiminimų tiek daug. Ant Antkalniškių piliakalnio vykdavo šokiai ir kiną pas Pečkaitį namuose ten, Antkalniškiuose, rodė. Man ir sesėms ne visada leido į šokius eiti, nes dažnai laiko neturėdavom. Mūsų sode buvo apie 100 obelų – pasakė tėvai, darbų yra. Ir viskas. Į Rusiją (tuometinį Leningradą, Gorkį, kitus miestus) veždavo tėvai obuolius parduoti. Nebrangus buvo kuras, tai pasisamdydavo mašiną ir kokiai savaitei išvažiuodavo. Važiuodavo keliese susidėję.  Pinigų viskam reikėjo – mes augom, namą statė, o kolūkyje juk nieko nebuvo įmanoma uždirbti. Tik normas milžiniškas reikėjo vykdyti – ravėti nenusakomo ilgio runkelių lysves, linus rauti, javus rišti. Į kluoną mūsų sodyboje priveždavo javų, linų, juos tvarkydavom. Didelis kluonas mūsų kieme buvo – kaip ir kaimo susirinkimų vieta. Paskui jį atėmė, nusavino. Vėliau leido išsipirkti už 150 rublių. Prisimenu, kad klojimus papuošdavo, ten pabaigtuvės vykdavo, šokiai, muzikantas susirinkdavo, visi padėdavo vieni kitiems“,  – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Virginija pasakoja, kad Imsrė anuomet buvo pilna vandens. Kai augo, žuvų atplaukdavo daug ir labai didelių. Prigaudydavo jų ir į savo tvenkinį nešdavo. Ir maudytis galėdavo upelyje, vietomis tokių gilių sietuvų buvo, kad ir nuskęsti įmanoma. Ir arklius ten maudė: „Pas mus apsemdavo iki pat namų, iki pagrindinės gatvės. Ir tos balos po potvynio didelės, pilnos žuvų, su užuolaidom gaudydavom. Tiltą per upelį pastatė tik 1963 metais, iki tol važiavom per brastą,  medinis buvo prie Antano Urbučio sodybos, dabar jo nebėra.“

Dar ji prisimena, kad šokiai vykdavo ne tik ant piliakalnio, bet ir  paimsryje, pas žmones Greičynėje. Ten vykdavo ir susirinkimai, ir kinas rodytas,  ir programas ten su klasiokais rengdavo. Kaimo šventės kolūkio laikais vykdavo prie Imsrės lankoj, už jos mamos tėviškės. „Žiemą susieidavo, mama pasakojo, žmonės pas Bylus radijo pasiklausyti. Tie Bylai labai įžymūs – Petronėlė kalbotyrininkė, kai ji atvažiuodavo, eidavom knygelių pasižiūrėti, parveždavo, papasakodavo visko. Labai gabūs buvo visi Bylai, tik ne visus galėjo į mokslus išleisti. Toks tas mūsų įžymių žmonių kaimas – du kunigai, poetas, mokslininkė. Kaimo dabar jau nieko nelikę – už mūsų Genutė Felkerienė gyvena, ji buvo pradinių klasių mokytoja Rotulių kaime, už manęs gyvena mano pusbrolis, mamos tėviškėje įsikūręs. Ir viskas iš senojo kaimo. Dar yra kelios naujai atsikėlę šeimos, bet jie nedalyvauja kaimo susiėjimuose“, – sako pašnekovė.

Du kryžiai kaime – geišiškių pasididžiavimas

Virginija pasakoja, kad 2009 metais atvažiavo iš kito kaimo galo, Gustiškių, kuris visuomet buvo laikomas kaip ir Geišių dalimi, kilęs Pranas Endriušaitis. Jis jau daug metų gyvena Kelmėje. Pranas, susitikęs su jaunystės draugais Eugenijumi Basčiu, Kaziu Rimkumi, kitais ir pasiūlė kaimo atminimui pastatyti kryžių. „Iš pradžių jis norėjo pastatyti prie savo buvusių namų Gustiškiuose, rytinėje kaimo dalyje, tačiau dauguma nesutiko, norėjo statyti prie pat kelio į Girdžius, šalia keliuko į mūsų sodybą. Nusprendėm visi ir kryžius iškilo vakariniame kaimo pakraštyje prie kelio, kuris Geišius skiria nuo Kuturių kaimo. Bet mūsų Praniukas užsispyręs, jis kitais metais panašų kryžių vis viena prie savo namų pastatė. Dabar kaimas turi jau du kryžius. Tiksliau – tris. Vieną tas patsP.  Endriušaitis pasiūlė pastatyti Kryžių kalne. Ir pastatėm, visi susidėjom pinigų. Pernai buvom apie 30 žmonių nuvažiavę pažiūrėti kaip viskas ten atrodo. Stovi kuo gražiausiai su atminimo lentute apie mūsų kaimą“, – pasakoja Virginija.

Kai 2010 liepos 4 d. kryžius prie V. Sabaliauskienės namų buvo pastatytas, po mišių Skirsnemunėje kunigas jį pašventino. Pašnekovė pasakoja, kad susirinko labai daug žmonių – 95. „Pažint nėjo kitų, tik iš balso. Juk šitiek metų nesimatėm. O kai kurie – visai nepasikeitę. Kaip buvo smagu. Jau septinti metai susitinkam. Kaskart po mišių prie ano Gustiškių kryžiaus nuvažiuojam, kurį Praniukas ten pastatė, nes ten jo sodyba, po to prie šito“, - pasakoja Virginija. Ji sako, kad kiekvienais metais susitikimai būna jos sodyboje, nes ir pats kryžius stovi jos žemėje. Aštuoni dar jos tėtės padaryti suolai sustatyti klojime kasmet išnešami sulaukus svečių. Kieme susodintų eglių eilė suteikia pavėsį, ten ir susėda geišiškiai. „Ir su muzikom ir be muzikų, patys sako, kad net jei ir 10 susirinks, bus gerai, bet iki šiol ir 30, ir 40, ir dar daugiau suvažiuoja. Per pamaldas vien mūsų būna pilna bažnyčia. Darom visada liepos pirmą šeštadienį, dažnai išeina per Mindaugines. Kaimas atgijo per tuos susitikimus, tokia trauka, taip smagu kartu“, – tikina pašnekovė.

V. Sabaliauskienė rodo, kad už kelio nuo kryžiaus į vakarus jau prasideda Kuturių kaimas. Visai netoli, vos už kilometro pristatyta naujų vėjo jėgainių. „Mums iš tų jėgainių jokios naudos. Net pakenkė, nes du ūkius nukelti turėjo. Net ne prie pat jų gyvenant, girdisi, kaip ūžia, ypač, kai palei vėjo kryptį atsisuka. Kai buvo atidarymas privažiavo valdžios žmonių, žadėjo pinigų keliui sutvarkyti. Kad ir neišasfaltuotų, bet nors sutvarkytų. Kelią labiausiai išmala ūkininkai, važiuojantys link Girdžių – visas derlius ten nuimamas, o gyvena arčiau Rotulių ar pačiuose Rotuliuose“, – pasakoja Virginija.

Jūratė Korsakaitė – kaimo istorijos saugotoja

Kita mūsų kalbinta pašnekovė - Jurbarko viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė taip pat gali nemažai papasakoti apie Geišių kaimą, mat čia yra užaugusi jos močiutė, o ir ji pati domisi kraštotyra, yra užrašiusi nemažai žmonių prisiminimų apie šį ir kitus kaimus, surinkusi spaudoje skelbtos medžiagos. Jūratė gyvena taip pat visai netoli – Rotulių kaime, vos du kilometrai nuo Geišių. J. Korsakaitė aktyviai dalyvauja visuose kaimo bendruomenės susitikimuose nuo pat pirmųjų 2010 metų, kuomet buvo pastatytas ir pašventintas kryžius. Geišiškių paprašyta ji paruošė meninę susitikimo dalį ir ją vedė kartu su seserimi Laimute ir jos bei brolio vaikais skaitė pačios parinktus vietinių poetų eilėraščius, kiek sugebėjusi surinkti, papasakojo kaimo istoriją. Jūratė visus nustebino, prakalbusi šio kaimo tarme, kurios išmoko iš savo močiutės Marcelės Mikutaitytės-Račiūnienės. Kadangi kryžiaus krikštijimo iškilmės visiems patiko, tai buvo paprašyta padėti ir šventinant Gustiškių kryžių.  Jūratė sugalvojo ir kaimo susitikimų metu pasveikinti kiekvieną, kuris tais metais švenčia jubiliejų – gimtadienio metai baigiasi nuliu ar penketu. 

Jūratė pasakoja: Geišių kaimas buvo padovanotas Skirsnemunės parapijai 1636 m. Geišiškiai prisidėjo prie bažnyčios statybos – tai buvo prievolė. Ir paskui, prieš atlaidus, merginos kaime pindavo vainikus bažnyčiai puošti. Mano močiutės tėviškėje visas patvorys buvo nusodintas pinavijomis. Kad visos nepražystų vienu laiku, ant kai kurių pumpurų užmaudavo kiaušinių lukštus – nuimdavo, kai jau norėdavo, kad skleistųsi. Močiutė yra ne kartą pasakojusi: „Priskyniau gurbą (krepšį) pinavijų, nunešiau į Skirsnemunės bažnyčią.“

Senosios kaimo kapinės buvo pirmoje asfaltuoto kelio kryžkelėje ties Rotuliais. Kelias Jurbarkas-Kaunas ties Rotuliais paklotas ant mūsų protėvių kaulelių. Dalis kapinių dar likusi pietų pusėje už plento. A. Giedraičio-Giedriaus knygoje rašoma, kad kapinėse apie 1919 m. dar stovėjęs pakrypęs kryžius. O kauburėlius dar ir aš menu – labai jau neryškūs, bet buvo.  Išarta ta pieva visai neseniai, jau po Atgimimo. 

A. Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“ mini, kad „nuo 1916 m. rudens vokiečių valdžia Geišiuose įsteigė naują pradžios mokyklą. Joje visų dalykų buvo mokoma lietuviškai, bet reikalaujama, kad vaikai būtų pamokyti ir vokiškai“. Petronėlė Bylaitė pasakoja, kad jų namuose mokykla buvo įsteigta 1917 m. rudenį. Pirmuoju mokytoju ji įvardija ūkininkų Sabaliauskų sūnų Albiną, kuris buvo baigęs porą gimnazijos klasių. Vakarais čia mokydavosi suaugę. Mokytojas suorganizavo vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų chorus. Bendravo su Skirsnemunės mokykla, darydavo bendrus vakarus. Po metų atvykęs kitas mokytojas A. Milašius. Gyvenimas dar pagyvėjęs, vykdavę įvairūs vakarai su programomis. Klojimo teatro pažiūrėti žmonės net arkliais atvykdavę. Vaidinimai vykdavo Sabaliauskų klojime. 1918-1920 metai buvo tautos švietimo pakilimo metai. Garsios būdavo gegužinės prie Imsrės.

Mano močiutės artimiausi kaimynai buvo – iš vakarų pusės Tamošaičiai, o iš rytų – Bylai. Tamošaičiai – tai Virginijos Sabaliauskienės tėvai. Kitapus Imsrės, ties Bylais gyveno Sabaliauskai, o vėliau – jų ūkį paveldėję Basčiai.

Visi Bylų vaikai pasižymėjo protu. Bylos visus savo vaikus stengėsi išmokslinti. Jurgis byla tapo teisininku. Kazimieras Byla liko ūkininkauti, ilgus metus buvo kaimo seniūnu. Seserys Magdalena ir Ona mokslų ragavo nedaug. Magdalena ištekėjo ir išėjo pas vyrą, o Ona liko namuose. Turėjo puikią atmintį – grįžusi iš bažnyčios galėjo žodis žodin atpasakoti kunigo pamokslą. Petronėlė Bylaitė Bernadišienė (1910-1993) tapo kalbininke (pedagoge, docente).

Kunigo, bibliofilo Zigmo Grinevičiaus (1938-1993) tėvas, užsikrėtęs džiova, numirė jaunas. Jo mama iš maldaknygės išbūrė, kad vaiką reikia leisti į kunigus.  Besimokantį rėmė kaimo žmonės, nes vienai motinai buvo sunku. Gal todėl kun. Zigmas Grinevičius visus geišiškius laikė giminėmis – visus mirusius atvažiuodavo „pasiimti“ iš namų, visus palydėjo Anapilin. O kunigo teta, kurią visi vadindavom Griunių Marute, mirė būdama virš šimto metų. Ištisai kalbėdavo patarlėm, priežodžiais, mokėjo žaidinimų ir kt. Atminė tuos laikus, kai kūrėsi Geišiuose, išdeginę mišką.

Kunigą Pranciškų Bastį žmonės vadina šventuoju. Neužgyveno turtų, bet apsigyveno visų širdyse. Apie jį buvęs kunigo mokinys Vytautas Šulskis parašė ir išleido knygą.

Žmonės pasakojo, kad mano prosenelė Ona Mikutaitienė buvo pribuvėja, pati pasipjaudavo kiaulę. Vyras Jeronimas išvažiavo į Ameriką, vėliau pasiėmė ir dukterį Pranutę, žadėjo ir mano močiutę, bet numirė. Pranutė ištekėjo, vienintelis vaikelis mirė mažas, ji pati taip pat mirė jauna. Prosenelis iš Amerikos siuntė pinigus, tai už juos buvo pastatyta didžiausia visame kaime daržinė. Vėliau kolūkis ją nacionalizavo ir ilgai naudojo – aš dar ją prisimenu.

 Prisimenu ir nemažą sodą, į kurį dar nuvažiuodavom skanių kriaušių, gilų šulinį. Kai sodą išrovė, šulinį užpylė, toje žemėje teko kolūkio runkelius ravėti. Močiutės seseriai Vincei mamutė neleido tekėti už pasirinkto kavalieriaus, tai ji pabėgo iš namų ir vėliau su juo susituokė. Tačiau vyras buvo girtuoklis ir visos pastangos šeimai padėti nueidavo perniek. Močiutė visą gyvenimą jautė nuoskaudą, kad savo pasidarytą kraitį mamutė prikalbino atiduoti seseriai, o Balčius vis tiek viską pragėrė... Sesuo irgi mirė jauna nuo skrandžio vėžio. Tais laikais vėžys buvo laikomas užkrečiama liga, pasakojo, kad ligoninėje prie lovos buvo padėta vonelė su vandeniu – kaip suprantu – tikėta, kad liga pereis vandenin... Dar kalbėdavo, esą tokiu atveju reikia prie ligonio padėti vištą, kad liga pereitų į ją.

Senesnieji žmonės, kalbėdami apie Geišius, dažnai pabrėžia šio kaimo vieningumą. Gyvas pasakojimas, kai kolūkio brigadininkas perėjo visus kiemus, klausdamas, kur dingo šienas nuo lauko, bet taip nieko ir nesužinojo. O kaip sužinos, kad tą šieną visas kaimas pasidalino – visi jo parsivežė... Dar vienas tokio bendruomeniškumo pavyzdys – Genės Mikutaitytės vestuvės. Dvi Genutės įsimylėjo zimagorus (griovių kasėjus). Vienai – Genei Manšpetrytei – tėvai kelia vestuves, kitai – ne. Tai kaimas pasidarė suneštinį balių.

Mama pasakoja ir kitą įvykį – kai minėtosios Genės sesers Anelės Manšpetrytės jaunikis pabėgo. Tačiau jaunoji neverkė – parvažiavo su kitu „jaunikiu“ ir vyko linksmos „vestuvės“ .

Turėjo kaimas ir savo girtuoklį, kurį pamatę grįžtant iš miesto, žmonės skubėdavo užsikabinti vartelius ar duris, ir kuris daug juokų pridarydavo. Pvz. suarė Mikutaičių dobilieną, o kai pinigus pragėrė, tai pasirodė, kad per mažai gavęs ir grįžo dar pasiprašyti. Kadangi daugiau pinigų negavo, gal iš viso buvo neįsileistas, tai supykęs per naktį visas dobilienos riekes atvertė atgal – ryte laukas atrodė kaip neartas... Juokų pridarydavo ir kaimo jaunimas – pvz. naktį yra užkėlę vežimą ant stogo. Kaimas buvo linksmas, žmonės vaišingi. Jei ateidavo žmogus iš kitos linijos, tai jį jau vaišindavo. Svečiams virdavo kvapnią čiobrelių arbatą, jie augo Imsrės krante. Gal ir keista, tačiau neteko girdėti, kad šis kaimas būtų turėjęs savo vagį.

Dabar visi stebisi, kaip šalia Geišių atsirado vėjo jėgainių parkas, kaip čia taip lengvai žmonės sutiko jį įsileisti... Juolab, kad dabar ne viena sodyba turi būti nugriauta, nes yra per arti tų „malūnų“. O žmonių niekas juk ir neklausė – nei Geišiuose, nei antruosiuose Rotuliuose, nei kituose kaimuose. Kai padarė parko atidarymą, tada paaiškėjo – kodėl: parko valdytojai už sutikimą dėkojo Rotulių bendruomenei, nors Rotulių ribose nėra nė vienos šio parko jėgainės, artimiausia – už kokių 5 kilometrų. Šitaip ir naikinami kaimai, naikinama mūsų atmintis. Atėjūnai iš kitų kraštų nežino, nesidomi, nenori žinoti istorijos. O kai nežinai, nepažįsti, kai „ne tavo“, tai ir nebrangini...

Judita Pažereckienė