Gyvas uostas. Pavyko vokiečiams, pasiseks ir smalininkiečiams?

Nei valstybinės institucijos, nei vietinė savivalda iniciatyvos gaivinti Nemuno vandens turizmą kol kas neparodė, todėl tą ėmėsi daryti patys smalininkiečiai. Reikalai pajudėjo iš mirties taško ne taip seniai seniūnijai pradėjus vadovauti Ramūnui Alminui. Pasirodo, visos galimybės atgaivinti čia šimtmečius ne tik gyvavusį, bet ir klestėjusį uostą, yra. Seniūnas neabejoja, kad miesto statusą turintiems bei kurortine vietove siekiantiems tapti Smalininkams uostas padėtų suklestėti.

„Smalininkuose yra išlikęs senasis uostas, statytas dar tuomet, kai šį kraštą valdė vokiečiai. Jis taip gerai suplanuotas ir įrengtas, kad netrukdo netoliese tekančios Šventosios atplukdomos sąnašos. Vokiečiai buvo geri architektai ir inžinieriai – dar prieš šimtus metų jie Šventosios intaką į Nemuną nukreipė aukščiau į rytus nuo miestelio, o aplink uostą supylė aukštą pylimą. Taip uostas tapo apsaugotas ir išsaugojo reikiamą gylį ir čia vienu metu galėjo netrukdomai švartuotis kelios dešimtys pramoninių, keleivinių ir pramoginių laivų“, – sako pašnekovas.

Istorija taip pat byloja apie tai, kad įdomiausias istorijos paminklas Smalininkuose – senasis uostas. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo, vėliau ji išaugo į tikrą jūrinį uostą, nes prekes plukdydavo iki pat Klaipėdos (Memelio). Uoste nuolat vyko gyvenimas, kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Šalia uosto buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. 1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Tuo metu buvo pripažinta gražiausia Europoje.

Iš vokiečių inžinierių lietuviai nepasimokė

Dabar nunykusį ir apleistą, nė jokiam laivui nepritaikytą uostą imamasi gaivinti. „Jį reikia pritaikyti šiandienos poreikiams. Jau senokai kirba tokia mintis, nes pats esu smalininkietis, gyvenęs čia iki antros klasės. Esu vandens mylėtojas, bet ne žvejys“, – paskoja seniūnas. Pasak jo, Jurbarke nėra kur saugiai palikti bet kokio tipo laivų nei vasarą, nei žiemą. Jo paties valtis pririšta prie kranto tėvų sodyboje, kur ir pavogti ją gali – gerai, kad kartas nuo karto ten įjungiama šviesa ir netoliese gyvenama. Kaip pasakoja R. Alminas, ne tik pavogti gali laivelius ar valtis nesaugomoje Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukoje. „Susikaupusios sąnašos gali užinkaruoti, tuomet neišplauksi. Nepritaikyta infrastruktūra. Kol dar ją nuomojosi verslininkas Osvaldas Kasputis, buvo bent jau apsauga. Tačiau dabar ten niekas nėra pritaikyta apsistojimui“, – teigia R. Alminas.

Jis apgailestauja, kad statant šią prieplauką Jurbarke nebuvo atsižvelgta į palikimą – kaip statė didesnę patirtį šioje srityje turėję vokiečių inžinieriai, kurie ir suprojektavo ne tik Smalininkų, bet ir kitus Mažosios Lietuvos uostus – dambomis, užutekiais, kai kur nukreipiant mažesnių upelių vagą. Pasak jo, pats Nemunas dar prieš karą nereikalavo jokių papildomų vagos gilinimų – visa tai padarydavo tikslingai sureguliuotų dambų statyba. Nemuno vaga pati išsigilindavo, todėl nereikėjo net žemsiurbių. Kas ir kodėl taip suprojektavo Jurbarko mažųjų laivelių prieplauką, kurią nuolat užneša sąnašos, dabar niekas neatsakys. „Todėl Smalininkuose atgaivinti senąjį uostą, o tiksliau, kol kas tik prieplauką, atrodo, gana priimtina ir praktiška mintis“, – sako seniūnas.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 17 dienos laikraščio numeryje. Jį taip pat įsigyti galite ČIA.