Girdžių istoriją nuo šiol saugos paminklas „Mūsų atmintis – Laisvei“

Šv. Onos atlaidai į Girdžius kasmet sukviečia po pasaulį pasklidusius šio miestelio gyventojus, o šių metų liepos 27-oji tapo ypač išskirtinė todėl, kad tądien Girdžiuose atidengtas įspūdingas kūrinys – paminklas „Mūsų atmintis – Laisvei“. Iš metalo ir lauko akmenų skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus sukurtas išskirtinis kryžius primins Girdžių praeitį, didvyriškus čia gyvenusius žmones, Girdžių apylinkių kaimus, tiek esamus, tiek jau išnykusius, kvies didžiuotis savo protėviais ir su viltimi žvelgti į ateitį.

Sekmadienio popiete miestelio centre skambėjo padėkos žodžiai ir muzikos garsai. Gausiai susirinkę girdžiškiai ir svečiai, paminklo iniciatoriai, rėmėjai ir kūrėjai, džiaugėsi kūriniu ir dėkojo visiems, prisidėjusiems prie jo atsiradimo, nes paminklas iškilo pačių Girdžių krašto žmonių iniciatyva, lėšomis, pastangomis ir darbu.

Matoma atmintis

„Šiandien atmintis Laisvei tapo matoma“, – kalbėjo viena iš paminklo statybos iniciatorių, tikriausiai, daugiausia pastangų įdėjusi, kad jis iškiltų Girdžiuose, Vilniuje gyvenanti girdžiškė Laima Milašauskienė, prisiminusi kaip prieš ketverius metus pristatant knygą „Girdžiai. Istorijos atodangos“ prof. Filomena Kavoliūtė išsakė idėją, kad reikėtų ne tik aprašyti istoriją, bet ir tėvų bei senelių kovas ir kančias įamžinti paminklu. „Kiekvienas iš mūsų, kiekviena šeima turime savo Laisvės istoriją, kurią padės prisiminti šis paminklas. Tikiu, kad čia bus vieta susitikti su savo istorija, su pačiu savimi, vieta, skatinanti mąstyti giliau, vieta, kalbanti ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį bei ateitį, nes kova už laisvę tebesitęsia“, – kalbėjo L. Milašauskienė, cituodama ir kraštietės poetės Aldonos Elenos Puišytės žodžius: „Atminties galia. Ji tarsi padeda susigrąžinti prarastą laiką, praeičiai suteikia gelmės ir prasmės, joje šaknys, laikančios ir maitinančios dabartį“.

Įaugęs į peizažą

„Palanki proga buvo statyti šį kryžių būtent pas jus. Tą ir padariau, mintyse jis buvo jau seniai subrendęs. Labai ačiū, kad tokią galimybę padovanojote“, – nedaugžodžiavo skulptorius Vladas Urbanavičius ir, lydimas trispalvėmis vėliavėlėmis nešinų mažųjų girdžiškių, skambant kraštiečių Jono Voronecko saksofonu ir Justinos Korsun smuiku atliekamai melodijai, nurišo simbolinę juostelę, juosusią paminklą.

Kryžių pašventino Girdžių Šv. Marijos Magdalietės parapijos klebonas kun. Saulius Pavalkis.

Autoriaus nekalbumą teko kompensuoti muziejininkei, dailininkei, vitražo meistrei, menotyrininkei Rasai Grybaitei. „Kaip taisyklė, skulptoriai tveria nuostabius, didingus dalykus, bet kai reikia kalbėti, dažnai kukliai nutyla“, – šypsojosi Rasa, pasak kurios, net geriausi kūrėjai negimsta tuščioje erdvėje, jie perima tūkstantmetes tautos kultūros tradicijas. „Statyti memorialinius paminklus, nesvarbu, ar jie buvo mediniai, ar akmeniniai, yra be galo sena lietuviška tradicija. Tai vienas savičiausių reiškinių Europoje. Lietuviški monumentalieji paminklai: koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai statyti ne tik kapinėse, bet ir sodybose, pakelėse, miestelių aikštėse, tiesiog augte įaugę į lietuvišką peizažą. Ir šis, nors visai neseniai pastatytas, kryžius atrodo jau įaugęs į Girdžių miestelio erdvę“, – kalbėjo menininkė, pristatydama skulptorių ir jo kūrinį. Vladas Urbanavičius, tremtinių vaikas ir gimęs tremtyje, anot Rasos, yra vienas žymiausių šio tūkstantmečio Lietuvos skulptorių, šalia daugybės įvairiausių apdovanojimų 2015 metais įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Kaip kituose savo kūriniuose, taip ir šiame, skulptorius tarsi orakulas duoda mums ženklus ir simbolius“, – sakė R. Grybaitė, apibūdindama įspūdingą 7 metrų aukščio, 9 tonas sveriantį kūrinį iš didžiulių lauko akmenų ir metalo, kuriam sukurti, pasak jos, buvo reikalingos ypatingos žinios ir gebėjimai, kad milžiniška konstrukcija išliktų stabili. Ir tai pavyko. „Kryžius kaip styga vertikaliai tiesiasi į dangų“, – pastebėjo menininkė. „Šis atminimo ženklas, tikėkime, bus atsparus ir laikui, ir laikinumui“, – sakė ji, dėkodama skulptoriui už kūrinį ir sveikindama Girdžių gyventojus, kurių miestelį papuoš nuostabus paminklas.

Rasos žodžiams pritarė ir po renginio pakalbinta skulptorių atlydėjusi „palaikymo komanda“ – taip prisistatė meno istorikė, dailėtyrininkė, prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė ir tapytoja, vitražo meistrė Nijolė Vilutytė. Abi menininkes, kaip jos pačios sakė, į Girdžius atvedė „meilė Vladui Urbanavičiui“ ir didelis noras realiai, erdvėje, pamatyti įgyvendintą jo idėją. Paaiškėjo, kad iš Girdžių yra kilęs A. Aleksandravičiūtės tėvas, vargonininku čia dirbo jos senelis, tačiau ji pati anksčiau šiame miestelyje nėra buvusi – tėvas čia gyvenęs tik iki 6 metų, giminių nėra. „Gražus žalias miestelis“, – šypsojosi dailėtyrininkė, labiau norėjusi kalbėti apie paminklą. „Sveikiname jus, kad jums pasisekė turėti tokį kūrinį“, – sakė N. Vilutytė.

Žmonių sukurtas stebuklas

„Ne valdžia turi statyti paminklus, o žmonės“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, kurio teigimu, paminklas pranoko visus lūkesčius ir neabejotinai taps vienu gražiausių krašto akcentų. „Jūs visi kartu sukūrėte stebuklą. Bet tam, kad tas stebuklas gimtų, laukė ilgas darbas nuo idėjos iki rezultato“, –  kalbėjo meras, dėkodamas paminklo kūrimo komandai ir įteikdamas padėkas Laimai Milašauskienei, skulptoriui Vladui Urbanavičiui, paminklo konstruktoriui Pranui Rutkauskui, girdžiškiams Algimantui ir Laimai Liorincams, Odetai Vaitiekūnaitei, Žiežmariuose gyvenančiai Ritai Dzedulionienei.

„Akivaizdu, kad ši vieta jau tapo traukos centru“, – sakė Girdžių seniūnas Mindaugas Dilys, gyventojų vardu pažadėjęs naująjį parką miestelio centre prižiūrėti, saugoti ir tvarkyti, o seniūnijos vardu – įrengti apšvietimą. „Visas parkelis švies ir naktį. Kai miestelis skendės tamsoje, pravažiuojantys galės savo širdis džiuginti regėdami puikų kūrinį“, – džiaugėsi seniūnas.

Naujajame parke stovi ne tik kryžius. Netoliese stūkso Geradarių akmuo, ant kurio iškaltos Girdžių krašto šeimų, parėmusių paminklo statybą, pavardės. Akmenį, kurį kažkada iš Mituvos vagos iškėlė jų tėvas, dovanojo Kęstutis ir Vytautas Mačiuliai, o pavardes iškalė Rimantas Židulis „Mes turime gentį, kuri čia gyveno. Galėsite atsivesti vaikus, anūkus, proanūkius ir paprašyti surasti senelių ar prosenelių pavardes“, – šypsojosi L. Milašauskienė. Suoliukai parke ir akmuo įrengti įgyvendinus Žemės ūkio ministerijos ir Jurbarko rajono savivaldybės finansuotą projektą.

Ugdyti Tautą

Kad kova už laisvę toli gražu nesibaigė, priminė į paminklo pristatymą atvykę Jurbarko krašto šauliai, jaunieji šauliai ir atsargos kariškiai. „Tautą reikia ugdyti. Jei yra visuomenė, tai joje visada yra du sluoksniai: Tauta ir liaudis. Liaudis gyvena plokštumoje, Tauta gyvena trimatėje erdvėje, gyvena ne tik šia diena – gyvena savo istorija ir kuria ateitį. Labai svarbu, kad valstybėje Tautos būtų pakankamai, nes liaudies paprastai yra daugiau“, – cituodamas Kovo 11-osios akto signatarą a. a. Algirdą Patacką, kalbėjo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos generalinis sekretorius, pasienio atsargos leitenantas Arturas Gailius, pasidžiaugęs, kad girdžiškiai savo darbais ugdo būtent Tautą.

Lietuva ir pasaulis

„Prie paminklo pastatymo prisidėjo daugiau kaip 250 žmonių, iš jų 55 girdžiškiai. Prisidėjo žmonės, kilę iš Girdžių krašto, net iki ketvirtos kartos, pasklidę ne tik po visą Lietuvą, bet ir po visą pasaulį: Australiją, Pietų Korėją, Austriją, Švediją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV... Didžiausias džiaugsmas buvo, kai susisieki su žmogumi, ir jisai patiki, jisai džiaugiasi, kad kažkas vyksta Girdžiuose – čia buvo tas didžiausias apdovanojimas, kuris padėjo eiti tuos devynis mėnesius iki paminklo pastatymo“, – kalbėjo L. Milašauskienė, dėkodama kiekvienam rėmėjui, o ypač savo „svajonių komandai“: Ritai Dzedulionienei, Algimantui ir Laimutei Liorincams, Odetai Vaitiekūnaitei, Irenai ir Mykolui Molčiankinams, Romutei Kačiušienei, Mindaugui Diliui, Andriui Ganusauskui, Danutei Sabaliauskienei.

Paminklo statybos iniciatorių padėkos įteiktos visam būriui palaikytojų ir rėmėjų: Skirmantui Mockevičiui, Vladui Urbanavičiui, Pranui Rutkauskui, Aidui Antanaičiui, Rimantui Židuliui, kun. Arvydui Liepai, Svajonei ir Vladui Vaicekauskams, Astai ir Ričardui Girdžiams, Algirdui Petraičiui, Augutei ir Ryčiui Andriulaičiams, Filomenai Kavoliūtei, Vaidilutei ir Valdemarui Eičiams, Valdui ir Astai Prasauskams, Kęstučiui Mačiuliui, Leonardui Klioštoraičiui, Rimvydui Mockui, Daliutei ir Stasiui Saulėnams, Danutei Kučinskaitei, Kęstučiui Skrickiui, Liudmilai ir Algimantui Norkaičiams, Loretai Žilinskienei, Sauliui Vaičaičiui, Gailutei Mencienei, Eugenijui Milašiui, Elvinai ir Justinui Milašauskams, Ignui Dzedulioniui, Rapolui Liorincui, MB „Energija“, UAB „Perfectum Gaudium“, UAB „Pamario jėgainės“. O kiekvienam, savo auka prisidėjusiam prie paminklo statybos, buvo skirtos atminties kortelės su padėka. Jas atsiėmė nemaža dalis dalyvavusių paminklo pristatyme.

Šventę lyriškomis melodijomis papuošė Jonas Voroneckas ir Justina Korsun, dainomis – vyrų vokalinis ansamblis „Inžinieriai“ (vadovas Aleksandras Kirka, akompaniatorė Eglė Kirkaitė), netoliese pastatytoje palapinėje buvo eksponuojama kraštotyrininko Vytauto Lekučio surinktų ir išsaugotų senųjų Girdžių nuotraukų paroda. Vietos verslininkų Svajonės ir Vlado Vaicekauskų įmonė „Sūrio džiazas“ visus susirinkusius vaišino savo sūriais ir namine gira.

„Dėkojame tiems, kurie atėjo, dėkojame visiems, padėjusiems šiam kryžiui čia atsirasti... Tegul jis stovi ilgai – kaip ženklas, kad mes žinome, kas buvom, kas esam ir dėl ko verta gyventi“, –  renginio pabaigoje dėkojo jo vedėja, Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo vadovė, Girdžių gyventoja Birutė Šneiderienė, pakvietusi visus bendrai nuotraukai.