Geriausi konstruktoriai ir statybininkai Jurbarke – bebrai

Dešimtys išraustų urvų, plačios čiuožyklos, vedančios tiesiai į Imsrę, po kojomis linguojanti žemė, nugraužti ir suvirtę į upelį medžiai, smailiais trikampiais kuolais virtę krūmai, užnešta purvu ir įvairiais pagaliais vaga, apgraužtos skaniausius vaisius vedančios obelys aptvertame sode... Toks vaizdas pasitiko mus šaltą lapkričio rytą lankantis Onos Biliūnienės sodyboje, esančioje Vilniaus g. 6, Jurbarke.

Ši sodyba, skaičiuojanti jau šimtą metų, galėjo būti vienas iš gražiausių pavyzdžių, kaip puikiai atrodo Imsrės upelio pakrančių sutvarkymui skirtas projektas jį pabaigus. Galėjo, bet tapo ne geriausiu, o pačiu blogiausiu ir baisiausiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad apie čia gyvenančius žmones, vykdant panašius projektus, yra negalvojama. Logiškas klausimas - kam, jei ne žmonėms, skiriami tokie projektai, turėtų nekilti tiems, kurie matė minėtą sodybą arba bent jau girdėjo čia gyvenančių žmonių pasakojimus. O jie tikrai šiurpūs – namo savininkei 93 metų Onai Biliūnienei ir dažnai kartu pas mamą jai padėti atvažiuojančioms dukroms kasdien tenka iškęsti tikrą pragarą.

 „Kiekvieną mielą dieną kovojam su tais bebrais. Einam, parodysiu kiek tvoroje yra jų padarytų skylių ir kiek  čiuožyklų, – kviečia sodyboje gyvenančios Onos Biliūnienės dukra Daividė Čereškienė. – Bebrai čia gyveno ir anksčiau, tekdavo matyti upelyje. Ir vieną kitą krūmą nugrauždavo. Bet kad šitiek... Dabar prie pat mūsų, aplink mūsų sodybą, gyvena gal kokie 18. Niekada jų nebuvo tiek daug, kiek dabar. Kai pasibaigė pakrančių renovacija, viskas ir prasidėjo. Kai krantus sutvirtino, beveik visus medžius anoje Imsrės pusėje nupjovė, tai jie visi pas mus ir susimetė. Be to, anoje pusėje visas žemes sulygino ir sustūmė mūsų sodybos link, dabar pavasario potvynio metu visas vanduo plūs pas mus. Mūsų teritorija yra arčiausiai upelio, visi kiti namai pasilikę toliau“, – pasakoja dukra, rodydama bebrų nuniokotą sodybą. Vaizdas, kurio greičiausiai nematė miesto seniūnijos darbuotojai, iš tiesų stulbinantis. Iki pat sodybos tvoros visur pilna bebrų kanalų ir urvų, nugraužtų medžių. Pasak dukros ir jos mamos, bebrai jau ateina ir kasasi po žeme iki pat namo. Į skyles prie tvoros koja ar pagalys į gylį kokį metrą lenda ir galo nematyti. Į miesto valdžią kreipiausi daug kartų. Ir Seimo nariui Broniui Paužai, ir savivaldybei, ir Jurbarko gamtos apsaugos agentūrai raštus rašėm – niekas nieko nesiima. Pernai gal kokius tris pagavo su spąstais ir viskas. O jie juk dauginasi sparčiai. Buvo visus riešutmedžius nuėdę, visai neseniai ataugo. Galų gale Aplinkos ministerijai parašėm laišką, gavom atsakymą, kad medžiotojų būrelis gali juos gaudyti. Aplink visą teritoriją jų pilna. Pamatom, kai tvorą pakeliam - jau yra skylė. Klevelį pavasarį nugraužė. Pati rišu obelis, kitų jau net rišti nebeverta, tiek yra nugraužtos. Anoje pusėje irgi visa pakrantė pilna urvų. Jeigu negraužtų, tegu gyvena, bet dabar nuostoliai didžiuliai. Užvakar naktį tą medį nugraužė“, – rodo moteris. Ji rodo, kur tuoj po Visų Šventųjų kitoje Imsrės pusėje, žiūrint nuo jų sodybos, bebrai nuvertė alksnį.

Daividė sako, kad kita pusė, priklausanti miesto teritorijai, nėra tvarkoma. Tą apleistą vietą kiekvienais metais tvarkydavo pati Ona Biliūnienė, kol dar turėjo sveikatos, ir jos dukterys. Bet dabar, kai tiek priviso graužikų, sako nebetvarkysianti, nes nežinia, kur gali būti atsiradęs naujas urvas, nauja skylė žemėje, ten baisu ir nesaugu net vaikščioti. Šiemet rudenį Daividė rišo medelius, ant kurių užauga skaniausi obuoliai, bet kai kurių rišti jau nebeverta – tiek yra, pasak jos, nutarkuoti. Bet baisiausia, kad pradėjo lįsti ir į namą. „Mama pasakojo, kad rujos metu taip trenkė po namo pamatais, jog net spintelė pašoko. Jie po pamatu giliai yra urvus įsitaisę. Mamai sakau, kad į kitą kambarį keltųsi, bet neaišku, kuriame kambaryje jie gali pasirodyti. Nebežinau ką daryti, kur kreiptis“, – guodėsi moteris. „Projekte, skirtame Imsrės upelio rekonstrukcijai, matėm, kad visas tas krantas, kuriame dabar įsikūrę bebrai, turėjo būti sutvirtintas. Kalbėjausi su architektu, kai vyko darbai. Jis pareiškė, kad pinigai jau išnaudoti ir nieko nebeįmanoma padaryti. Taip ir paliko. Vieną kampą uždėjo akmenimis tik po ilgos kovos. „Jurmelsta“ vykdė darbus, buvo pametę kelis akmenis prie sodybos, kur upė daro staigų posūkį. Reikalavau, kad daugiau pridėtų, geriau sutvirtintų, tai šiaip ne taip atvežė daugiau tų akmenų. Jeigu nebūčiau stovėjusi šalia ir reikalavusi – ir to nebūtų buvę. Dabar privežė žemių prie upelio, iškėlė visą pakrantės paviršių, kitas nustūmė nuo garažų pusės, atseit, atvėrė panoramą – viską sulygino ir sustūmė mūsų pusėn. Geresni konstruktoriai ir statybininkai yra bebrai, negu tie, kurie vykdė ir darė šį projektą. Jo metu buvo susiaurinta Imsrės vaga, nors oficialiai tvirtinama, kad vagos nepakeitė. Mes siūlėm leisti laisviau upei tekėti, tada ir erozijos nebūtų, krantų srovė neardytų, o jie darė kaip lengviau. Vienintelė mūsų sodyba yra taip arti vandens, bet niekas nepadaryta, kad ji būtų apsaugota. Miesto architektė Gražina Gadliauskienė siūlė nusikelti tvorą 5 metrais arčiau namo. Bet ką tai pakeis? Bebrai juk nuo to neišnyks. Jie nušvarins visą pakrantę, savivaldybei reikės tik malkas susipjauti ir išsivežti“, – liūdnai prognozuoja D. Čereškienė.

Šią susidariusią nemalonią padėtį komentavo ne tik miesto seniūnas, bet ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko r. agentūros vedėjas Andrius Šašys. Jis teigė, jog Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas išdavė leidimą  gyvūnų populiacijos reguliavimui teritorijoje, kurioje yra uždrausta medžioklė. Agentūros vedėjas tikisi, kad greitai bus imtasi veiksmų ir bebrų populiacija mieste sumažės. A. Šašio teigimu, jų agentūra šios populiacijos mažinimui neprieštarauja. Beje, šių gyvūnų nebūtina naikinti, užtenka išgaudyti ir išvežti už miesto.

Prieš keletą metų panaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą jaukia laisvalaikio erdve paversti Imsrės slėnio brūzgynai tapo viena patraukliausių Jurbarko viešųjų erdvių. Tai dviejų projektų – „Imsrės upės ekologinės būklės gerinimas“ ir „Imsrės upės pakrantės pritaikymas turizmui“ įgyvendinimo pasekmė. Planus įgyvendino UAB „Jurmelsta“, abu projektai finansuoti 2007–2013 metų finansavimo laikotarpio Sanglaudos skatinimo veiksmų programos lėšomis.

Dr. Filomena Kavoliutė, VU Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, apie šį Imsrės sutvarkymo projektą nuo pat darbų pradžios buvo kiek kitokios nuomonės. „Mūsų lakui“ ji sakė, kad tokį projektą galėjo paruošti ir jį vykdyti tik visiškai nepažįstantis šito miesto žmogus ir visiškai jo nemylintis.

Jos nuomone, atlikti darbai neturi nieko bendro su upelio ekologinės būklės gerinimu, o atvirkščiai, sunaikino jo vagos natūralumą. Vagos krantuose augančios medžių šaknys ne tik tvirtino krantus, bet ir pasisavindavo iš tekančio vandens dalį į jį patekusių maisto medžiagų,  šitaip prisidėdamos prie vandens apvalymo ir sumažindamos teršalų patekimą į Nemuną, marias ir jūrą. Vykdant vadinamąjį upės ,,ekologinės būklės gerinimo“ projektą absoliučiai didžiojoje vagos kranto perimetro dalyje augę medžiai yra iškirsti, o jų kelmai išrauti, tik vietomis palikus keliolika pavienių visai jaunučių medelių. Šitoks demonstratyvus, netgi ciniškas medžių ekologinės vertės ignoravimas, docentės nuomone, rodo menką projektuotojų ekologinį išprusimą, yra netoleruotinas tokio pobūdžio darbuose ir net nusikalstamas.

Jai apmaudu, kad vietovės savitumas, išlikęs natūralumas laikomas ne vertybe, kurią būtina išsaugoti, o trūkumu, kurį reikia šalinti. Projektuojant visiškai neatsižvelgta, jog tvarkomas kraštovaizdis – tai ir gyvoji gamtinė aplinka, besivystanti, funkcionuojanti, biomasę produkuojanti geoekosistema. Imsrės projekto atveju einama ne savitumo, natūralumo išlaikymo, išsaugojimo (prisiderinimo), bet upelio, kaip geoekosistemos nuskurdinimo linkme.

Dr. Filomenai Kavoliutei gaila, kad ES Sanglaudos skatinimo veiksmų programos I prioriteto ,,Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonės ,,Vandens telkinių būklės gerinimas“ fondo lėšos buvo panaudotos ne gamtinės aplinkos išsaugojimui, o jos nuskurdinimui.