Gėlavandenių medūzų jau randama ir Mituvos upės vandenyse

Jurbarko rajonas įdomus ne tik poilsiautojams, bet ir gamtos tyrinėtojams. Nuo šiol šiame krašte bus fiksuojamos trys oficialios egzotiškų gyvių – gėlavandenių medūzų – radimvietės, kurių naujausią, esančią Mituvos upėje, atrado stovyklautojai, o patvirtino mokslininkai.

Ši istorija prasidėjo nuo to, kad akyli stovyklautojai, plaustais plaukiodami Mituvos upėje, vandenyse pastebėjo į medūzas panašias būtybes ir apie tai prasitarė stovyklos šeimininkei, MB „Vertimų pramogos“ direktorei, Irmai Savickaitei. Pastaroji šios įdomios informacijos pro ausis nepraleido, mat dar praėjusiais metais buvo skaičiusi apie Jurbarko karjero vandenyse pastebėtas gėlavandenes medūzas. Tad Irma apie Mituvos upėje galimai gyvenančias medūzas informavo aplinkosaugininką Andrių Šašį bei Panemunių regioninio parko direktorių Mindaugą Janušonį. Pastarojo ši žinia nenustebino, nes dar praėjusiais metais Jurbarko karjero vandenyse kartu su mokslininku Kęstučiu Arbačiausku pastebėtomis medūzomis domėjosi. Regioninio parko direktorius ir dabar su minėtu mokslininku susisiekė ir apie medūzas informavo. Šis greitai sureagavo – pats atvyko medūzų ieškoti. Ir rado. Dr. K. Arbačiauskas, Gamtos tyrimų instituto Laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, „Mūsų laikui“ patvirtino, kad liepos 29 dieną jis gėlavandenių medūzų rado Mituvos vandens tvenkinyje ties Vertimais. Jis tą pačią dieną nuvyko ir prie karjero, tačiau jame medūzų nepastebėjo. Paklausinėjęs poilsiautojų sužinojo, kad vienas iš besimaudančiųjų lyg ir matė prieš kelias dienas.

Ką galima pasakyti apie vandenį

Mokslininkas, „Mūsų laiko“ paklaustas, ką toks „radinys“ byloja apie pačią upę ir jos vandenį – švarus jis ar ne, ar galima maudytis, – paaiškino, kad apie vandens kokybę medūzų buvimas lyg ir nieko nesako. „Bent jau tokių duomenų literatūroje nesu matęs. Spėčiau, kad stipriai užterštame vandenyje medūzų gal ir neturėtų būti. O dėl maudymosi, tai visuose vandens telkiniuose, kur Lietuvoje buvo stebėtos medūzos maudytis galima“, – sakė K. Arbačiauskas ir pabrėžė, jog žmonėms gėlavandenės medūzos yra nepavojingos.

Nenustebino

Jo paties faktas apie šiame krašte pastebėtas gėlavandenes medūzas jau nebestebina. „Jurbarko apylinkėse jos pastebėtos keliuose vandens telkiniuose jau ne vieną kartą, todėl galima manyti, kad tuose vandens telkiniuose yra susiformavusios pastovios populiacijos“, – pasakojo mokslininkas. Šie gyvūnai turi dvi stadijas – polypo ir medūzos. „Polypo stadiją aptikti reikėtų specialių tyrimų, taigi šioje stadijoje šie gyvūnai „nepastebimi“. Tuo tarpu medūzas pastebėti daug paprasčiau. Tačiau jos produkuojamos tik nusistovėjus karštiems orams ir tik tuo metu jas galima rasti gamtoje“, – sakė K. Arbačiauskas, pridūręs, jog šiltėjant vasaroms, medūzų pasirodymai turėtų dažnėti. Kaip su jomis elgtis? „Tiesiog pasigrožėti kaip mūsų vandenims egzotiniu gyvūnu. Paėmus į rankas jos suirtų, nes yra drebučių konsistencijos. Nebent pasemtas rieškučiomis su vandeniu galima būtų detaliau apžiūrėti“, – sakė mokslininkas, patikinęs, kad šios medūzos jokio pavojaus nekelia. Jo žodžiais, Lietuvoje gėlavandenė medūza neįtraukta į invazinių gyvūnų sąrašą. Ji priskirtina prie svetimkraščių rūšių, t. y. tokių iš svetur atplitusiu rūšių, kurios nedaro aiškaus neigiamo poveikio vietinėms ekosistemoms ir nekelia grėsmės žmonėms.

Nėra pavojingos

Nei jokio pavojaus nekelia, nei stipraus poveikio aplinkai, kurioje gyvena. K. Arbačiausko teigimu, mūsų klimato sąlygomis stipraus poveikio vandens telkinio, kuriame gyvena, ekosistemai šie gyvūnai lyg ir nedaro. „Aiškus neigiamas poveikis autochtoninei florai ir faunai neaprašytas. Bent jau anksčiau, kai šiuo klausimu domėjausi. Medūzos maitinasi įvairiais smulkiais planktono organizmais“, – dėstė pašnekovas. Jis gėlavandenėmis medūzomis domisi kelis dešimtmečius – aprašė apie pirmąjį šių medūzų radimo atvejį Jurbarko krašte, Greičių karjere.

Trys oficialios radimvietės

Mokslininko tvirtinimu, kol kas gėlavandenės medūzos žinomos tik iš trijų Jurbarko apylinkių vandens telkinių – Greičių karjero, Jurbarko karjero ir Mituvos vandens tvenkinio. „Turėtų būti plačiau paplitusios, bet kol kas apie tai informacijos nėra“, – sakė K. Arbačiauskas. „Kol kas tik Jurbarkas gali pasigirti šių medūzų radimviete“, – pabrėžė Panemunių regioninio parko direktorius M. Janušonis, pridūręs, kad jo vadovaujamo parko teritorijoje, kaip ir Nemune, kol kas šių medūzų dar nėra radę.

Įdomu: atkeliavusi iš Rytų Azijos subtropinių vandenų

Minėto mokslininko K. Arbačiausko dar 2005 metais aprašytas pirmasis gėlavandenės medūzos Craspedacusta sowerbii radimas Lietuvos vidaus vandenyse, Jurbarko krašte, Greičių karjere. Kilusi iš Rytų Azijos subtropinių vandenų Craspedacusta per XX-ą amžių paplito po visą pasaulį. Manoma, kad kosmopolitinis plitimas vyko dėl žmogaus sąlygotų netyčinių introdukcijų. Tikslus gėlavandenės medūzos patekimo į Lietuvos vandenis būdas lieka neaiškus, tačiau invazijos pirmine priežastimi galėjo būti laivyba, nes medūza rasta vandeniu užpildytame sename karjere prie pat Nemuno šalia Jurbarko. Apibendrinant daroma išvada, kad dėl pastaruoju metu vykstančio klimato šiltėjimo C.sowerbii plitimas vidutinio klimato vandenyse gali greitėti, o analogiški aprašytajam gėlavandenių medūzų populiacijų gausumo sprogimai bus dažnesni. Greičiuose gėlavandenių medūzų buvo pastebėta 2002 metų rugpjūtį. Atkreipiamas dėmesys, kad tų metų vasara buvo itin karšta, ir vandens temperatūra karjere buvo gana aukšta, apie 20 laipsnių – tinkama medūzoms pasirodyti.