Gamtininko užrašai: kas liko iš vasaros ir kas pranašauja rudenį
Dar vasara, bet tos sprogstančios garsais ir šviežuma vasaros nebėra. Didysis atsinaujinimo laikas į pabaigą. Jį dar skubina užėję karšti bei sausi orai, sekinantys augalus ir skatinantys atsikratyti dalies lapų anksčiau laiko. Bet ištvermingieji šilų augalai mėlynės kol kas tokių išsekimo požymių nerodo ir ne tik dar su beveik visais lapais, bet ir antras mėnuo svarinamos sunokusių uogų.
Mėlynių naštą palengvina uogų mėgėjos gervės, strazdai, kiti sparnuočiai. Tarp mėlynojų šiluose raudonuoja bruknės. Pastarųjų uogos gyvūnų nelabai mėgstamos ir neliečiamos ant krūmokščių išsilaiko iki spalio mėnesio. Spanguolės dar tik brandina savąsias ir iki brandos tolokai. Bet jų, regis, užteks visiems ragautojams. Pelkėje dabar labiausiai į akis krenta ne spanguolių uogos, o žydintys viržiai. Atsparūs tiek drėgmei, tiek sausrai augalai rezervate labai paplitę. Ne pelkėse kitos gausiausios augavietės sausumoje plyti miško laukymėse. Taigi, dabar ten metų šventė žiedus lankantiems vabzdžiams. Čia, regis, pats vešėjimas. Apie kitką to nepasakysi. Betgi tai ženklas, pranešantis apie rudens artėjimą. Viržynuose – paskutinis masinis vasaros žydėjimas. Tai lyg kontrastuoja su aprimusia kita gamta, kuri jei ir liko, net ne tiek pastebima. Dauguma sparnuočių niekur nedingo, tiktai tapo mažiau triukšmingi. Taip stengtis nebeliko dėl ko. Svarbiausia metų užduotis atlikta – jaunikliai išauginti. Ir jei kokia giesmė ir nuskamba – tai labiau tolstančio pavasario atspindžiai. Paukščiai atsipalaidavę nuo dar nesenai gulusių rūpesčių. O kam jie dar liko – tai pati pabaiga. Medžiuose ciepsi nesenai ėmusių skraidyti vėlyvesnės antrosios vados didžiųjų zylių jaunikliai. Net ankstyva veisimosi pradžia nepasižyminčių plėšrūnų paukštvanagių vada išsiskirstė rugpjūčio pradžioje. Jaunieji lenktasnapiai šūkavo, pypsėjo eglyno pakraštyje, ragino tėvus kuo skubiau atnešti maisto, kol galop tapo savarankiški ir kiekvienas pasuko savais keliais. Daugiausiai susikaupę ir nejaučiantys greitos vasaros baigties, regis, tiktai karveliai keršuliai. Ne tik jų burkavimą išgirsi, bet ir tuoktuvių skrydį dar pamatysi. Bet gamta po truputį tuštėja. Baigiantis paskutiniajam rugpjūčio dešimtadieniui pasitraukė čiurliai. Iš pradžių šių sparnuočių staiga sumažėjo ir pasilikusieji vieną dieną kartu tyliai pradingo iš dangaus. Šilų giemininkės paprastosios raudonuodegės tebesisukinėja savo perimvietėse. Tiktai buvę puošnūs patinėlių aprėdai nublanko, išsišėrė. Žiemvietėse svetur to nereikia. Visas grožis atgims jau kitų metų pavasarį. Volungės keistai šūkčiodamos pranešė besitraukiančios į pietus. Gi sėslios pilkosios meletos dabar dažniau išsiduoda sukiauksėdamos žalioje lapijoje. Paslaptingai žalsvą sparnuotį tik jį išgirdęs ar skrendantį ir tepamatysi. Tupinti meleta tampa lyg medžio dalim. Didieji margieji geniai lanko lazdynus ir mėgaujasi riešutais. Geras pakaitalas nuolatos genių maistui vartojamoms pušų sėkloms. Kuomet šiltą sausį lazdynai pražydo, buvo daug dvejonių, ar užmegzti vaisiai nenušals. Pasisekė, ir lazdynuose sotinsis ne tik geniai. Saulei prieš pasislepiant, eglyne keistai supiepsi, suulbauja žvirblinės pelėdos. Kartais net pašvilpia lyg pavasarį. Naminės pelėdos irgi netyli. Jų ūkavimas – dabar jokia retenybė. Naujuosius ragus užsiaugino elniai ir nebereikalinga tapusią odą nusigramdė į liaunų medžių ir krūmų kamienus. Kol kas susikaupimas jų namuose. Ne už kalnų rugsėjis, atnešiantis elnių gyveniman nerimą, audringas, grumtynėmis dėl patelių paženklintas naktis bei raguočių blaškymąsi miškuose iki išsekimo. Viskas bus. Tiktai to dar reikia sulaukti.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato inf.
Bėda,čia tik Lansbergis su anūku kalti,tai jie klastingai nori sužlugdyti mūsų ekonomiką
Jurbarke ir kituose Lietuvos miestuose - Rusijos kapitalo bendrovei priklausančios parduotuvės