Eržvilko medžiotojų būrelis laikosi senų tradicijų
Dar neatmenamais laikais žmonės, norėdami išgyventi, įvaldė medžioklės įgūdžius. Tai buvo vienas pagrindinių maisto ir aprangos šaltinių. Ilgainiui medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime keitėsi, atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei radosi kitų šaltinių, aprūpinančių žmones svarbiausiomis reikmėmis, tačiau medžioklės tradicija išliko iki mūsų dienų. Šiandien tai ir pramoga, ir verslas, ir indėlis į žmonių apsaugą nuo užkrečiamųjų ligų plitimo, priemonė nuo žmonių vykdomos žemės ūkio veiklos naikinimo.
Daugiau sužinoti apie visas medžioklės ypatybes praėjusį penktadienį pakvietė Eržvilko medžiotojų būrelis, surengdamas Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, šventę Eržvilko kultūros centre. Čia buvo galima išgirsti neįtikėtinų istorijų, sužinoti medžioklinių terminų, išgirsti apie vienintelę lietuviškų šunų veislę, paskanauti kūrybingų medžiotojų antrųjų pusių ruoštų valgių.
Šventė skirta visuomenei
Šventė prasidėjo linkėjimais medžiotojams pastebėti gamtos grožį, susigyventi su ja ir laikytis medžioklės etikos, kurios moko Šv. Huberto taisyklės. Kaip sakė Eržvilko medžiotojų būrelio vadovas Darius Kaminskis, šventė surengta labiau visuomenei, kad ši susipažintų su medžiotojų veikla ir jų gyvenimo būdu.
Eržvilko medžiotojų būrelis sudarytas vietinių žmonių iš aplinkinių gyvenviečių: Varlaukio, Eržvilko, Pašaltuonio, Kartupių. „Šiais laikais, kas nugirsta ar pamato interneto platybėse ką nors apie medžiotojus, dažniausiai susikuria įvaizdį, kad tai žvėrelių naikintojai ir viskas – nieko jie nedaro, tik eina į mišką, gaudo, šaudo ir taip toliau. Todėl mes šiandieną jums bandysim parodyti, ką iš tikrųjų mes darom, kuo gyvuojam“, - sakė D. Kaminskis.
Šv. Huberto idėjomis vadovaujasi ir šiandien
Šv. Huberto diena minima lapkričio 3-ąją. Šią dieną jau nuo seno buvo pradedamas medžioklės sezonas, kadangi nuo šios dienos yra leidžiama medžioti visus žvėris. Senovės lietuviai taip pat turėjo savo deivę, globojusią medžiotojus – Medeinę. Įsigalėjus krikščionybei medžioklės diena sutapatinta su Šv. Huberto varduvėmis, todėl Šv. Hubertas ir laikomas medžioklės globėju.
Šio šventojo gyvenimas tapatinamas su kadaise gyvenusio Fransua Huberto asmenybe. Jis gimė 655 m. ir buvo Burgundijos hercogo sūnus, mėgo kraugerišką medžioklę bei puotas. Kaip pasakoja legenda, vieną Šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią, pasipuošusį didžiuliais, dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, tačiau pargriuvo. Tuo metu elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.
Šiandien Šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškos moralės vertybes bei istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. „Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai, visa tai negalima būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga yra gerbti miškų, vandens bei laukų privačią nuosavybę, entuziastingai organizuoti ir aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Būtent apie tai kiekvienam medžiotojui primena ir medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės bei Šv. Huberto bendrijos įstatai. Medžiotojui priimtini tik humaniški medžioklės būdai“, - taip susirinkusiems pasakojo Eržvilko medžiotojų būrelio vadovas D. Kaminskis.
Plačiau skaitykite jau šio penktadienio laikraštyje „Mūsų laikas“!
Bet abu labai gražūs.
Miškuose – grybų loterija