Eržvilko gimnazija originaliai įamžins partizanų ryšininkės kraštietės atminimą

Šiandien, lapkričio 15,-oji, Eržvilko gimnazijoje – ypatinga šventinė diena. Siekiant įamžinti kraštietės Onutės Preilauskaitės, partizanų ryšininkės, atminimą, jos vardu bus pavadinta šios gimnazijos salė. Į atidarymo šventę žadėjo atvykti ir jauniausioji Onutės sesuo Agnietė, papasakosianti daugiau apie savo seserį. „Tokių didvyrių kaip Onutė

Preilauskaitė dėka buvo klojami pamatai Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo

atstatymui. Norėdami įamžinti jos atminimą, gimnazijos salę pavadinome jos vardu“, - „Mūsų laikui“ sakė Edita Lopetaitienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, laikinai vykdanti Eržvilko direktoriaus funkcijas.

Onutė Preilauskaitė (1929-1945) – partizanų ryšininkė, kankinė, didvyrė. Ji kilusi iš Tauragės

aps., Eržvilko vls., Pagirių kaimo. Tėvai ūkininkai. 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius

Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus. Antrosios bolševikinės okupacijos metu jų namuose

buvo įruošta slėptuvė partizanams. Šeima buvo tikinti ir prieš kryžių prisiekė, kad saugos

paslaptį. Onutė tapo partizanų ryšininke tarp rinktinės štabo gimnazijoje ir veikiančių partizanų

kaime. 1945 m. liepos 14 d. NKVD buvo suimta, tardoma, tačiau partizanų neišdavė. Ji buvo

mirtinai nukankinta tardymo metu. Palaidojimo vieta nežinoma.

Kaip skelbiama Petro Girdzijausko parengtuose prisiminimuose, Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m. Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus. Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus. Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.

Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.

Preilauskų namuose dažnai lankėsi ir slėpėsi slėptuvėje J.Starkus-Maželis, V.Ivanauskas-Vytenis, J.Žičkus-Viksva, J.Mocius-Švedrys, V.Mišeikis-Tarzanas, V.Slapšinskas, H.Danilavičius-Vidmantas, J.Kubilius-Bernotas (H.Danilevičius-Vidmantas ir J.Kubilius-Bernotas, kaip rinktinės vadovai, atvykdavo pas Preilauskus pasitarimams su kovinių būrių vadais).

Tarp rinktinės štabo gimnazijoj ir veikiančių partizanų kaime pastovų ryšį palaikė Onutė. Jai talkino visi šeimos nariai, nes reikėjo atlikti ne tik ryšininko pareigas, bet atnešti arba išnešti iš slėptuvės partizanų amuniciją, spausdinimo ir buitinius reikmenis. Tokias pareigas atlikti reikėdavo gan dažnai. Onutė buvo drąsi ir aktyvi, atlikdavo pačius sudėtingiausius štabo ir kovinių būrių pavedimus. Reikalui esant palaikė ryšį su kitais būriais ar rinktinėmis.

Patriotinę ir drąsią Onutės elgseną pastebėjo smeršininkai mūšio Čepaičių kaime metu, nes ji talkino apgultiems partizanams.

1945 m. liepos 14 d. Lietuvos pasienio apygardos NKVD kontržvalgybos Smerš skyriaus viršininko saugumo plk.Borisovo pranešime nurodyta, kad partizanų būrio likvidacijos metu Tauragės aps., Eržvilko vls., Čepaičių k. rajone NKVD pasieniečiai suėmė vietinę gyventoją O. Preilauskaitę, g.1929 m., įtariamą palaikant ryšį su partizanais. Sulaikyta mergina buvo ištardyta pasieniečių žvalgybos skyriuje ir perduota Eržvilko NKVD skyriaus viršininkui Močialovui. Liepos 4-5 dienomis apklausos metu Močialovas, neišgaudamas prisipažinimo, tiek ją mušė, kad mirtinai nukankino. Paskui kartu su felčeriu surašė fiktyvų mirties liudijimą, kuriame teigė, kad Preilauskaitė mirė nuo širdies smūgio. Slėpdamas nusikaltimo pėdsakus, Močialovas pririšo prie Preilauskaitės rankos akmenį ir įmetė į ežerą. Įsikišus NKVD kontržvalgybos Smerš tardymo skyriui, Preilauskaitė buvo ištraukta iš ežero ir medicininės apžiūros metu buvo nustatyta tikroji mirties priežastis.1

Tačiau kūnas nebuvo grąžintas šeimai. Užkasimo vieta nežinoma.

Didvyriškumą ir ištikimybę priesaikai (šeimos nariai buvo prisiekę ir partizanų vadovybei) parodė ir kiti šeimos nariai. Kambaryje šalia slėptuvės, kurioje tuo metu slėpėsi Maželis ir Vytenis, smeršininkai kankino Preilauskienę: mušė, rovė plaukus, sukinėjo pirštus, metaliniu strypu kapojo kūną. Vienas čekistas ją parbloškė ant grindų ir šautuvo buože trenkė per nugarą, o paskui įsiutęs trenkė į grindis ir šautuvas iššovė, mirtinai sužeisdamas budelį. Šis įvykis išgelbėjo Preilauskienės gyvybę, nes nedaug trūko, kad būtų galutinai nukankinta. Kieme kiti budeliai kankino Preilauską. Kilus susišaudymui Čepaičių kaime, tėvas, nors ir sužeistas, pasitraukė į mišką2.

Per keletą valandų buvo nuniokota garbinga klestinti šeima, kiek vėliau nužudyta Onutė. Tėvams ir vaikams nepataisomai sugadinta sveikata, neatstatomai sunaikintas ūkis su visu turtu.