Baigti modernizavimo darbai: Nemuno atkarpoje Jurbarko rajone pastatytos bunos

Baigtas Nemuno modernizavimo darbų antrasis etapas. Nemuno upės ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos jūrų uosto yra pagrindinis Lietuvos valstybinės reikšmės vidaus vandens kelias, tarptautinio TEN-T tinklo dalis E-41. Numatyta iki 2024 m. pritaikyti šį kelią intensyviai krovininei, pramoginei ir keleivinei laivininkystei. Vidaus vandens kelių direkcijos pasirinktas rangovas Nemuno kelio E-41 modernizavimo darbus pradėjo praėjusiais metais, o šiemet planuojama užbaigti jau daugiau nei 80 proc. projekto apimties darbų, informuoja Vidaus vandens kelių direkcija.

Šiuo metu vykdomame Nemuno vagos tvarkymo projekte numatyta atnaujinti ar pastatyti 500 bunų – tai minimalus skaičius siekiant užtikrinti laivybai reikiamus gylius. Upės vaga bus tiesesnė, sumažės krantų bei dugno erozija. Vagos modernizavimo darbus sudaro trys etapai. 2021 m. buvo atlikti I-jo etapo darbai Kaune ir Kauno rajone bei pradėtas II modernizavimo etapas – Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybėse. Būtent čia šiemet vyko intensyviausi laivybos gerinimo darbai. Beje, šiame ruože sausmečiu Nemuno laivakelio situacija buvo itin sudėtinga: upės vaga užsinešdavo nešmenimis, o susidariusios seklumos kėlė grėsmę ne tik ant jų užplaukusiems laivams, bet ir vandens transporto naudotojų saugumui. Todėl čia numatyta pastatyti daugiausiai bunų iš visų trijų projekto ruožų. Iki 2022 metų rudens Nemune jau pastatyta 343 bunos. Sąnašos nebesikaups laivybai skirtoje upės dalyje, jos nusės tarp bunų arba bus pašalinamos žemsiurbėmis – laivakelio priežiūra taps gerokai paprastesnė.

Vidaus vandens kelių direkcijos rangovas neatsilieka nuo darbų grafiko ir jau pradėjo trečiąjį – paskutinįjį – darbų etapą Pagėgių bei Šilutės rajono savivaldybėse. Įgyvendinus projektą, o tai planuojama padaryti 2023 metais, bus sudarytos palankios sąlygos vykdyti krovininę, keleivinę ir pramoginę laivybą Nemunu nuo Kauno iki Kuršių marių visu navigacijos laikotarpiu. Tai esminis lūžis gerinant laivybos sąlygas Nemune, įskaitant ir sausmečio laikotarpį. Vidaus vandens kelių direkcija plėtoja infrastruktūrą, stato baržas ir ruošiasi perimti dešimtadalį šalies krovininio transporto srauto.

Vidaus vandens kelių direkcija jau dabar sulaukia laivavedžių pastebėjimų apie esminius pokyčius modernizuotuose Nemuno kelio ruožuose. Laivyba upėje patogesnė – bunos jau reguliuoja upės vagą, ji yra kur kas gilesnė, o laivakelis tiesesnis. Hidrografijos specialistai sako, kad teigiamas bunų poveikis labiausiai bus jaučiamas po kelerių metų, kuomet susiformuos bunomis reguliuojamas laivakelis.

„Galime labai pasidžiaugti, jog 2022 metais visą navigacijos sezoną buvo išlaikyti laivybai reikalingi gyliai, nors šiemet visoje Europoje vandens lygis vandens keliuose buvo nukritęs kaip niekad žemai. Lietuvoje vandens lygio pažemėjimas fiksuotas tik nuo rugpjūčio mėn. Kaip ir sausumos infrastruktūroje, taip ir vandens keliuose – pagerinus sąlygas vartotojams, iškart pastebime ir didesnį eismo aktyvumą, išaugusį laivų skaičių upėje“, – pasakoja Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius V. Vinokurovas.

Tikimasi, kad iki 2025 metų Lietuvoje laivybai naudojamų vidaus vandens kelių ilgis gerokai viršys 500 km. Tam, kad tikslas būtų pasiektas, intensyviai dirbama ne tik nuolatos atnaujinant ir prižiūrint vandens kelius, bet ir plėtojant laivybai reikalingą infrastruktūrą.

Priminsime, kad direkcija kartu su Hidrografijos specialistais sukūrė interaktyvų e-navigacijos žemėlapį. Naudojantis žemėlapiu kelionės laivu tapo kur kas lengvesnės ir sklandesnės. Jame pateikta informacija apie uostus, prieplaukas, tiltus, kuro pasipildymo vietas, kelių gylius ir bunų vietas. Žemėlapis skirtas ne tik patyrusiems laivavedžiams, bet ir pradedantiesiems entuziastams.

Kas yra bunos ir kaip jos veikia

Bunos – tai vokiečių išradimas, kuriam jau per 150 metų. Natūraliai tekanti upė yra linkusi graužti krantus ir platėti. Tai reiškia – upė palengva seklėja, o ilgainiui seklėjantis vanduo blogina laivybos sąlygas. Bunos padeda išlaikyti gilią ir laivybai tinkamą upės vagą. Tam tikru atstumu vienas nuo kito statmenai upės srovei įrengiami kyšuliai. Taip tarsi imituojamas upės vagos susiaurėjimas. Tokiu būdu upės srovė sustiprėja ir pati sėkmingai išvalo giliausią vagos vietą, ją ištiesina. Visos upės sąnašos sėda jau ne laivybai skirtoje vagos dalyje, o už bunų, į pakrantės pusę.

Srovė tokiu atveju graužia ne krantus, o pati gilina ir valo vagą, kuri tampa tiesesne ir vingiuose nesiblaško nuo vieno kranto prie kito. Laivybai tinkamos giliausios upės vietos tvarkyti jau beveik nereikia. Bunos reikalauja minimalios priežiūros, kuriai skirti kaštai nepalyginamai mažesni už išlaidas, reikalingas dirbtinai nuolat gilinti ir valyti upės vagą.