Aušra Trinkaitė: gyvūną mylintis ir žmogaus nenuskriaus

„Tas, kuris myli ir rūpinasi gyvūnais, niekada nenuskriaus ir žmogaus“, – sako jurbarkietė Aušra Trinkaitė, kurios pastangos rūpintis beglobiais keturkojais buvo pastebėtos ir įvertintos rajono savivaldybės apdovanojimu „Krištoline lelija“ nominacijoje  „Už bendruomenių telkimą, aktyvią savanorystę“. Vasario 16-ąją, kai Aušra ir buvo apdovanota, pagarsinta, kad jos įkurta asociacija „Padėk keturkojui Jurbarke“ ne tik aprūpina gyvūnus maistu, bet ir užtikrina jų gydymą, sterilizaciją bei atsakingą globą. Ji pati kasdien po darbo skuba maitinti beglobes kates, rūpinasi jų priežiūra ir saugia aplinka. 2024 m. rajono tarybai patvirtinus beglobių gyvūnų sterilizavimo tvarką, Aušra aktyviai prisidėjo prie visuomenės švietimo – jos iniciatyva per metus buvo sterilizuota 40 kačių ir taip reikšmingai prisidėta prie benamių gyvūnų populiacijos mažinimo. Asociacijos  paskyrą feisbuke seka 1,5 tūkst. žmonių, kurie dalijasi svarbia informacija ir padeda rasti naujus namus paliktiems keturkojams. Apdovanojimui Aušrą Trinkaitę nominavo jurbarkietė Edita Vaišvilaitė.

Vengia viešumo

Paprastai „Krištolinėmis lelijomis“ apdovanojami tie, apie kuriuos jau ne kartą buvo rašyta, žinomi ir pastebėti žmonės, o apie Aušrą sužinojome tik tada, kai ji buvo nominuota. „Kaip Pilypas iš kanapių“, – nusijuokia ji, išgirdusi klausimą, kaip pavyko iki šiol likti nežinomai. Surimtėjusi paaiškina, kad toli gražu ne visiems patinka veikla, kuria užsiima jos vadovaujama asociacija, todėl ji ir vengia apie save bei asociacijos darbus viešai kalbėti, kaip ir garsinti geradarius, savanorius, rėmėjus. Taip bando save ir kitus apsaugoti nuo piktų komentarų, replikų ir įžeidinėjimų , kurių sulaukia užtektinai. O teigiamų komentarus palieka tik tie, kuriems padeda.  Todėl ir apie apdovanojimą niekam neprasitarusi ir labai nesigyrusi.

Kačių mylėtojų bendruomenė

Pasak Aušros, Jurbarko krašte yra susikūrusi gana nemaža benamių kačių globėjų bendruomenė. Asociacija „Padėk keturkojui“, šių metų liepą skaičiuosianti jau ketvirtus metus, kurią sudaro trys nariai ir du savanoriai, išlaikoma rėmėjų lėšomis – yra žmonių nuolat, kas mėnesį, pervedančių pinigų į asociacijos sąskaitą, kai kurie jų Jurbarko katėmis rūpinasi gyvendami Vokietijoje, Anglijoje. GPM dalį asociacijai skiria ne tik Aušros pažįstami, bet ir visiškai nepažįstami žmonės. Rėmėjų yra ir daugiau: kas paremia finansiškai, kas savanoriaudami, kas kitais darbais, o taip pat pranešdami apie išmestus gyvūnus ir padėdami ieškoti pamestinukams namų. Aušra dėkoja rėmėjams už kiekvieną eurą, kurį stengiasi tinkamai panaudoti.

O darbų ir išlaidų daug. Suaukotomis lėšomis asociacija neretai apmoka gyventojams kačių sterilizacijos ir kitas paslaugas: veterinarijos gydytojo konsultacijas, operacijas, netgi kurą, kad tik neabejingas gyventojas pasirūpintų beglobiais keturkojais. Ir ne tik katėmis, bet ir šunimis ar netgi raguočiais – yra tekę šeimininkų ieškoti be priežiūros likusiai ožkai. Daug laiko tenka skirti bendravimui – asociacija jau žinoma, tad gyventojai į ją kreipiasi patarimo ar pagalbos.

Asociacijos darbas yra rūpintis benamėmis katėmis ir maitinti tas, kurios renkasi prie taip vadinamų oficialių šėryklų – tokių  Jurbarke yra trys. Paprastai prie jų būna apie 30–50 kačių, kurias reikia maitinti, todėl vien pašarui išleidžiama apie 500 Eur per mėnesį. Gyvūnų mylėtojai užsiima ir benamių kačių sterilizacija – asociacijos pinigais nupirktos gaudyklės, kurias naudoja gaudydami kates ir veždami sterilizuoti. Gaudykles skolina ir gyventojams. Aušra šypsosi, kad gaudyklės dirba visus metus ir skolinamos ne tik jurbarkiečiams – yra kreipęsi ir Šakių, Raseinių rajonų gyventojai. 

Kone kasdien po darbo Aušra važiuoja maitinti beglobių kačių, ieško beglobiams keturkojams namų, atsiliepinėja į skambučius, užsiima dokumentų tvarkymu. Ir visa tai savanoriškai, be jokio atlygio. Kad sutaupytų rėmėjų lėšas, ji pati ėjo mokytis apskaitos. Juk buhalterijos paslaugos per mėnesį kainuoja apie 50 Eur – asociacijai nemaži pinigai: per metus susidaro apie 600 Eur, už kuriuos, skaičiuoja Aušra, kates galima maitinti 1,5 mėnesio.

Aušrą kalbinome tą vakarą, kai ji po darbo buvo laisvesnė – tąkart beglobes kates maitino savanorė Lina, tai daranti du–tris kartus per savaitę. Aušra sako už esanti jai be galo dėkinga, nes du–tris vakarus galinti pailsėti.

Pašarą ruošia pati

Pasirodo, maitinti benames kates nėra taip paprasta. Taupydama asociacijos lėšas ir norėdama pamaitinti kuo daugiau gyvūnų, Aušra ne brangius konservus perka, o pati ruošia pašarą: perka po  7–8 kilogramus kepenų, tiek pat inkstų, vištienos širdelių, viską namuose susmulkina specialiu kombainu ir išvežioja į maitinimo vietas. Aušra šypsosi, kad jai lengviau, nes kitos jos pagalbininkės, vyresnės, tokio kombaino neturi ir mėsą pjausto peiliu. Vienai katei per dieną reikia 100 g mėsos, sauso maisto, vandens. Kasdien reikia pasirūpinti bent 10 kačių, tad svoris susidaro nemažas.

„Ne man vienai reikia. Ir viskas prasidėjo ne nuo manęs“, – sako Aušra, paklausta, kam jai to reikia. Asociacijos veikla, pasirodo, prasidėjo nuo jos narės Genovaitės, kuri daugybę metų savo lėšomis rūpinosi katėmis: jas sterilizuodavo, šerdavo. Aušra sako, kad stengiasi ir dėl kitų bendruomenės narių. Be to, tiesiog gaila gyvūnų. „Mieli jie. Mylime juos. Ir gaila jų“, – paprastai sako ji.

Patarimai nekentėjams

Aušra apgailestauja, kad niekaip nemažėja išmetamų kačių, kurių bandoma atsikratyti kartais labai žiauriai: prisimena, kaip vienas žmogus laukuose rado į maišą įkištą kačiuką – kažkas įkišo ir užrišo, kad gyvūnas uždustų. Sako, kad jai, kaip ir kitiems gyvūnų mylėtojams, baisiausia pamatyti po krūmais besislapstančius kačiukus – vadinasi, šalia yra badą, šaltį kenčianti, ligų kamuojama benamė katė...

Labai skaudu, kad yra žmonių, kurie ne tik kad patys gyvūnams nepadeda, bet ir smerkia, piktinasi norinčiais padėti. „Reikia piktintis ne tais, kurie nori padėti, o tais, kurie tuos gyvūnus išmeta“, – sako Aušra,.  Pasak jos, gyvūnų nekentėjai, piktindamiesi juos maitinančiais žmonėmis, kenkia patys sau. „Tos močiutės maistą katėms paslapčia dės vieną kartą vienur, kitą kartą kitur, kad niekas nematytų. Gaunasi daug šėryklų ir jokios tvarkos. Didžiausia nešvara ne dėl kačių, o dėl to išmėtyto maisto, nes jei maistą neštų į vieną vietą, ir katės nesivalkiotų, ir tas maistas nesugestų. Išmėtytas maistas smirda, o katės lieka dėl to kaltos“, –  teigia Aušra, siūlanti susitarti dėl vietos, kur katės galėtų būti šeriamos ir kurioje būtų patogiau prižiūrėti tvarką. Tiesa, tokį susitarimą, pasak Aušros pasiekti labai sunku. „Reikia išmokti sugyventi su gyvūnais, juk nebus taip, kad beglobių kačių nebus. Jų visada buvo, yra ir bus“, – sako ji.

Nemylintys gyvūnų Aušrai atrodo nuskriausti, nes neturi empatijos, atjautos. Kai neturi, gal ir nepasigendi, bet iš šono geriau matosi – jie yra pikti ir nelaimingi. Visai kitaip nei gyvūnus mylintys, kurie ir žmogaus nenuskriaus. „Jei žmogui gaila silpno, sergančio, suvargusio kačiuko, jis nepraeis ir pro  pagalbos prašantį žmogų“, – įsitikinusi Aušra.

Meilė prasidėjo... nuo vištų

Pasakoti apie save Aušra nenori. Pavyksta išsiaiškinti, kad yra tikra jurbarkietė – čia gimusi, augusi, trumpam dėl mokslų į Kauną išvykusi ir vėl grįžusi. Jurbarke jai taip smagu, kad niekur kitur važiuoti nenori. Šeimoje ji buvo vienturtė dukra, laiką daugiausiai leidusi pas močiutę, gyvenusią netoli gimnazijos. Būtent vaikystėje, močiutės kieme, ir gimė Aušros meilė gyvūnams. Kaip ji juokauja, meilė gyvūnams prasidėjo nuo... vištų – močiutė augino vištas, kurias mažajai Aušrai buvo labai įdomu stebėti, jas lesinti. Visada šalia buvo ir katė. Mokykloje ji sako labiau sutardavusi su kaimo vaikais, kurie po pamokų išvažiuodavo namo. Nors draugų daug neturėjo, vieniša nesijautė, nes šalia buvo mylimi gyvūnai.

Devynios katės ir dvi kalytės

Nesijaučia Aušra vieniša ir dabar, nes namuose sugrįžtančios jos laukia puiki kompanija: dvi senos kalytės ir devynios katės, kurių vienos gyvena lauke, o kitos viduje. Visos pasitinka grįžusią po darbų, o kai ji savo kalytes vedžioja paimsriu, paskui seka „visa delegacija“ – 4–5 katės.

Visas kates Aušra arba priglaudė, arba pačios užklydo. Vyriausias kačių „šeimoje“ Persimonas – septynerių metų katinas. Yra brolis ir sesuo Ryžiukas ir Ruonytė (nes pilka kaip ruonis). Dvynukės sesės Reina („Sostų karų“ princesė) ir Murka (nes labai murkia). Malvinytė – dėl mėlynų akių. Lauke gyvena Demonas – be galo gražus pūkuotas katinas, atklydęs iš nežinia kur, greičiausiai išmestas. Jis myli Aušrą, lydi pasivaikščiojimuose, bet į kambarį neina ir net paliesti nesileidžia. Dar yra Ožkytė, anksčiau vadinta Blusyte, taip pat turinti savo istoriją. Smukučiuose viena moteris rado labai suvargusią katytę, kurios kojos, šonai, nugara ir galva buvo nusėta žaizdomis. Paaiškėjo, kad katytę kankino daugybė blusų, nuo kurių įkandimų vėrėsi žaizdos. Vos gyva mažylė glostoma net murkti negalėjo. O išgydyta ir atsigavusi tapo judri, žaisminga ir straksinti tarsi ožkytė. Taip Blusytė virto ir Ožkyte. Murkliuką, žmonės rado panemunėje – sudžiūvusį, išvarvėjusiomis akimis, nušalusiomis dantenomis – reikėjo kelis dantis ištraukti. Bet toks mielas – be jokių gaudyklių ant kelių sėdėjo ir visą kelią murkė. Ir iki šiol jis murkdamas valgo, murkdamas žaidžia, vaikšto. Katės draugiškai sugyvena su kitomis Aušros augintinėms – 14-os ir 16-os metų kalytėmis.

Visos šios katės tikriausiai ir liks pas Aušrą. Pasak jos, niekas tikrai neims Persimono – seno bėgančia nosimi ir ištrauktais dantimis katino. Sako, ir pati prie savo kačių pripratusi. Prisimena, kaip Ruonytę ir Ryžiuką pusę metų gydė nuo grybelio – juk negali kitam žmogui siūlyti sergančio katino. Specialia mašinėle juos nukirpo, odą tepė vaistais, tokiais, kurių negalima laižyti, nes nuodingi. Kates tekdavo įvynioti į skareles ir uždaryti į narvą, kol vaistai nudžius. „Kai tą katinėlį maitini, gydai, glostai ir jis tavo akyse sveiksta, prie jo pripranti“, – sako Aušra, prisipažinusi, kad daugiau kačių priimti dabar tikrai nebegalėtų. Bet ji nesiskundžia.  „Su tiek augintinių niekada nebūsiu vieniša“, – šypsosi, pasidžiaugusi, kad dėka savo veiklos pažino ir daug gerų žmonių.

Didžiausias atpildas

Apdovanojimo Aušra nesureikšmina. Linksmai pastebi, kad nuo jo tik daugiau nepatogumų – daugiau nepageidautino viešumo.  Didžiausias atpildas jai – globotinių laimingos istorijos. Gera žinoti, kad jie turi namus, kad yra mylimi ir jais rūpinamasi. Ir žmonės, turintys gyvūną tampa laimingesni – Aušra prisimena, kaip vienas vyras, priglaudęs be namų likusį šuniuką, dabar vis jai dėkoja už tokį nuostabų augintinį. O Aušra sako, kad kiekvienas vertas tokio augintinio, kokio nusipelnė.