Atvejo vadyba ir socialinės dirbtuvės padeda žmonėms su negalia tapti savarankiškesniems

Nuo 2024 m. pavasario Lietuvoje, taip pat ir Jurbarko rajone, pradėtos teikti naujos paslaugos žmonėms su negalia, padedančios gyventi savarankiškai. Viena jų – atvejo vadyba. Kas tai yra, kas gali šia paslauga pasinaudoti ir ką ji suteikia darbingo amžiaus asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia, pasakoja Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atvejo vadybininkė Jurgita Jazukevičienė.

„Visų žmonių su negalia gyvenimo aplinkybės yra skirtingos, o jų pagalbos poreikiai nevienodi“, – sako J. Jazukevičienė.

asak J. Jazukevičienės, visų žmonių su negalia gyvenimo aplinkybės yra skirtingos, o jų pagalbos poreikiai nevienodi, todėl labai svarbu užtikrinti visapusiškos pagalbos, orientuotos į konkretų žmogų ir pritaikytos konkrečiai jo situacijai, teikimą.

„Paslaugos gavėjams dažnu atveju reikia naudotis daugybe skirtingų paslaugų, tokių kaip medicininė priežiūra, socialinės paslaugos, švietimo programos ir kt., o atvejo vadybininkas pirmiausia išsiaiškina, ko konkrečiam žmogui trūksta, kad šis galėtų kuo kokybiškiau gyventi ir būti kuo savarankiškesnis, bei užtikrina, kad visos reikalingos paslaugos būtų teikiamos suderintai ir koordinuotai“, – teigia J. Jazukevičienė, pridurdama, kad tinkamai pritaikytos pagalbos dėka asmuo gali labiau kontroliuoti savo gyvenimą, ugdyti savarankiškumą ir gebėjimą spręsti kasdienes problemas.

Paslaugos, kokių reikia

Paklausta, kaip sužino, kokių konkrečiai paslaugų reikia konkrečiam žmogui, J. Jazukevičienė  teigia, kad poreikių išsiaiškinimas yra pirmas ir vienas iš svarbiausių atvejo vadybininko darbų. „Asmenims su intelekto negalia neretai sunku išreikšti savo poreikius, o tai apsunkina atvejo vadybininko darbą nustatant tikslus ir parenkant tinkamiausias paslaugas“, – sako ji. Tenka ilgai bendrauti su kiekvienu į ją besikreipiančiu asmeniu, juos išklausyti, užpildyti ilgą klausimyną, kol išsiaiškinama, ko žmogui iš tiesų reikia.

„Kai kuriems iš jų reikia apsaugoto būsto, kitiems – pavėžėjimo paslaugų, dar kitiems – pagalbos priimant sprendimus arba teisininko konsultacijos. Yra tokių, kuriuos reikia palydėti į įvairias įstaigas ir padėti susikalbėti su jų darbuotojais, pagelbėti susitvarkyti dokumentus, padėti užsiregistruoti pas gydytoją ir panašiai, visų atvejų netgi neįmanoma išvardinti“, – sako atvejo vadybininkė, kurios darbo dalis – tarpininkauti kreipiantis į kitas institucijas, įstaigas ar organizacijas, kuriose asmenys gali gauti pagalbą, ir koordinuoti šios pagalbos teikimą.

Paslaugos reikalingos daugeliui

Jurgita pripažįsta, kad iš pradžių šis darbas buvo iššūkis jai pačiai. Pradėjus projektą ne visiškai buvo aišku, kaip žmonės su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia ras kelią pas atvejo vadybininką, kaip juos informuoti apie galimybę gauti šią paslaugą. Tačiau paaiškėjo, kad asmenų, kuriems reikalinga tokia pagalba, rajone yra nemažai, o apie paslaugas neretas išgirsta iš tų, kurie jomis jau naudojasi. „Paaiškėjo, kad žmonių su negalia artimieji apie tokią paslaugą papasakoja vieni kitiems ir kreipiasi į mane. Vykdant projektą buvo numatyta per penkerius metus suteikti paslaugas 20-čiai asmenų, o dabar, dar nesibaigus pirmiesiems projekto metams, turime jau 22 paslaugų gavėjus“, – pasakojo atvejo vadybininkė, pridurdama, kad teikiant paslaugas tenka palaikyti glaudų ryšį ir su paslaugų gavėjus globojančiais artimaisiais, taip pat susiduriančiais su daug iššūkių.

Svarbus grįžtamasis ryšys

J. Jazukevičienė džiaugiasi, kad iš paslaugų gavėjų neretai sulaukia padėkų, gerų žodžių, žinučių. „Tokios padėkos padeda prisiminti, koks svarbus mūsų darbas, ir motyvuoja jį tęsti“, – pasakojo ji. Pasak atvejo vadybininkės, dirbant tokį darbą nepavyksta „sutilpti“ tik į darbo valandas: „Skambina ir po darbo valandų, norėdami pasikalbėti ar pasitarti, juk negaliu pagalbos prašančiam žmogui sakyti, kad dabar negaliu su tavimi kalbėti, mano darbo valandos baigėsi. Jie manimi pasitiki“, – kalbėjo J. Jazukevičienė.

Monika (visų moterų vardai pakeisti) gyvena socialiniame būste, augina mažametį vaiką. Radus sudominusį darbo skelbimą, atvejo vadybininkė padrąsino ją, padėjo įveikti nerimą, palydėjo į darbo pokalbį. Dabar sėkmingai dirbanti ir gaunanti atlyginimą moteris jaučiasi kur kas savarankiškesnė. „Man patinka pasikalbėti, pasitarti, gauti informaciją. Jurgita man padėjo susirasti darbą, todėl dabar mano šeimos situacija daug geresnė. Džiaugiuosi, kad į ją visada galiu kreiptis pagalbos, patarimo ar tiesiog susitikti išgerti kavos ir pasikalbėti“, – sakė Monika.

Daiva, iki kol pradėjo dalyvauti projekte, gyveno nuošaliame kaime, kur iki autobuso sustojimo tekdavo pėsčiomis eiti keletą kilometrų. Moteris turi nemažai sveikatos problemų, tad jai buvo labai reikalingos fizioterapijos procedūros, kurias galima gauti tik rajono centre. „Niekaip neturėjau galimybės į jas važinėti“, – prisiminė ji. Beje, Daiva viena iš nedaugelio, kuri atvejo vadybininkę Jurgitą susirado pati, internetu ieškodama galimybės gauti socialinį būstą. Dalyvaujant projekte Daivai buvo suteiktas apsaugotas būstas – išnuomotas butas Jurbarke. Jame ji gyvena savarankiškai, tik laikas nuo laiko aplankoma socialinių darbuotojų, kurie pasiteirauja, kaip sekasi ir, esant reikalui, suteikia pagalbą. Dabar moteris gali lengvai pasiekti sveikatos priežiūros ir kitas įstaigas, jai teikiamos ir pavėžėjimo paslaugos. Šiuo metu Daiva yra pirmoji eilėje pradėti dirbti socialinėse dirbtuvėse-skalbykloje. Moteris tikisi, kad po keleto metų ateis jos eilė gauti socialinį būstą, o padirbėjusi socialinėse dirbtuvėse ji įgis darbo patirties ir susiras darbą, taigi galės gyventi visiškai savarankiškai.

Laima gyvena kaimo vietovėje, augina vaikus. Moteriai darbų užtenka ir namuose, tačiau labai trūksta bendravimo, tad atvejo vadybininkė pasiūlė jai lankyti dienos centrą Jurbarke, į kurį Laima kasdien atvyksta ir namo grįžta autobusu. J. Jazukevičienei Laimą tenka palydėti į įvairias įstaigas, padėti susikalbėti su ten dirbančiais darbuotojais, užpildyti dokumentus. Jai teikiama ir pagalbos priimant sprendimus paslauga. „Daug ko nesuprantu, nemoku ir kartais nebežinau, kaip elgtis. Gerai, kad yra žmogus, kuris visada paaiškina, palydi, palaiko sunkiomis akimirkomis, padeda susitvarkyti dokumentus. Juk aš to nesugebėčiau padaryti pati, net jeigu ir turėčiau kompiuterį“, – kalbėjo Laima.

Dėl atvejo vadybos kreiptis galima į Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atvejo vadybininkę Jurgitą Jazukevičienę tiesiogiai ar telefonu +370 618 70 682. Primenama, kad atvejo vadybininko paslaugos yra nemokamos, nepriklauso nuo žmogaus ar šeimos pajamų. Paslaugos teikiamos ir asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia, gaunantiems kitas socialines paslaugas.

Socialinės dirbtuvės – mokytis dirbti ir bendrauti

Dar viena iš projekto metu sukurtų naujų paslaugų – socialinių dirbtuvių veikla. Jų paskirtis – didinti žmonių su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, ugdyti, lavinti ir palaikyti bendruosius ir specialiuosius darbinius įgūdžius.

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ socialinės dirbtuvės-skalbykla atidaryta 2024 m. spalio 16 d. Kaip pasakojo šios įstaigos Socialinių paslaugų bendruomenei skyriaus vedėja Ieva Vasiliauskaitė, skalbimo veikla socialinėms dirbtuvėms pasirinkta todėl, kad ji žmonėms visada buvo, yra ir bus reikalinga.

Darbą socialinėse dirbtuvėse pradėjo 9 dalyviai, o šiuo metu jų yra net 13. Jiems padeda trys darbuotojos: socialinė darbuotoja Rita Sutkutė, individualios priežiūros darbuotoja Jurgita Lazdauskienė ir meistrė Sonata Bunikienė.

„Asmenys su negalia dirbtuvių veikloje dalyvauja 6 val. per dieną. Kiekvienam sudaromas individualus darbo ir poilsio planas, atsižvelgiant į galimybes ir sveikatos būklę. Dalyviai, kaip ir visi įstaigos darbuotojai, darbą pradeda 8 val. ryto. Dirba tiesioginį darbą: skalbia, lygina, lanksto. Per mėnesį išskalbiama vidutiniškai 200 skalbimų. Turi poilsio pertraukų pagal darbo grafiką, pietų pertrauką. Kai darbo skalbykloje mažiau, gamina padėkų klientams atvirukus, pertraukų metu mėgsta dėliones ir stalo žaidimus“, – pasakojo I. Vasiliauskaitė.

Socialinių dirbtuvių dalyviai kasdien į darbą susirenka iš įvairių miesto vietų: kas gyvena grupinio gyvenimo namuose, kas savarankiškai ar su artimaisiais, kas krizių centre. Kaip ir bet kokiame kolektyve, žmonių ir nuomonių čia yra visokių: didžiajai daliai dalyvių darbas patinka ir įdomus, tačiau Diana sako, kad jai geriau patinka lankstyti origami. Nepaisant to, visi sutinka, kad į darbą reikia ateiti laiku ir jį atlikti sąžiningai. Patys matėme, kaip atsakingai ir susikaupęs Rimas lygina skalbinius, Silvija voluoja elektriniu volu, o Saulina ir Žydrūnas lanksto dideles paklodes.

Darbuotojos kiekvienam parenka darbą pagal jo galimybes: vieniems labiau patinka skalbti, kitiems lyginti ar lankstyti. Vis dėlto stengiamasi, kad kiekvienas dalyvis atliktų ne po vieną, o po keletą operacijų, taip kaskart išmokdami ko nors naujo.

Dirbti kolektyve nėra lengva. „Kai tiek skirtingų žmonių viename darbe, nėra lengva ir atliepti kiekvieno individualius poreikius, ir formuoti įgūdžius bei lavintis, ir, tuo pačiu, teikti kokybiškas skalbimo paslaugas. Kiekvienam tenka mokytis diplomatijos, prisitaikymo, kito asmens priėmimo. Tai tinka ir darbuotojams, ir dirbtuvių dalyviams“, – pripažįsta I. Vasiliauskaitė.

„Labiausiai džiugina matomi, nors galbūt maži ir lėtai pasirodantys, pokyčiai: savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi augimas, galimybė užmegzti socialinius ryšius, draugystes, atsiradusi drąsa bendrauti su kitais žmonėmis. Taip pat darosi vis lengviau laikytis taisyklių, dienotvarkės, žmonės atranda konfliktų sprendimo būdus: pokalbius ir kompromisus. Kai kiekvieną dieną susitinki ir matai tuos pokyčius, supranti, kad ne veltui einam į dirbtuves. Juk ne visą naudą galima paliesti, daug daugiau gali pajausti“, – sako Socialinių paslaugų bendruomenei skyriaus vedėja.

„Labiausiai žiugina matomi, nors galbūt maži ir lėti pasirodantys, pokyčiai“, – pastebi I. Vasiliauskaitė.

Visi kalbinti socialinių dirbtuvių dalyviai sutiko, kad tada, kai yra darbo, įdomiau. Tad labai prašo jurbarkiečius pasitikėti jais ir atnešti savo skalbinius į skalbyklą. „Ypač patogu pas mus skalbti didelius daiktus, kurie namuose sunkiai telpa į skalbimo mašiną: didelius pledus, lovatieses ar patalynę“, – ragina I. Vasiliauskaitė, primindama, kad naudojantis socialinių dirbtuvių-skalbyklos paslaugomis nauda yra dviguba: galima nebrangiai ir gerai išsiskalbti, o tuo pačiu ir atlikti gerą darbą, suteikiant žmonėms su negalia galimybę tobulinti savo socialinius ir darbinius įgūdžius.