Archeologai ieškojo degintinio kapinyno, rado akmens amžiaus gyvenvietę (ATNAUJINTA)

Archeologinių tyrimų Pagulbinių kaimo prieigose puslapis užverstas. Nors Trakų istorijos muziejaus archeologai geidžiamo degintinio akmens amžiaus kapinyno nerado, tačiau dar kartą įsitikino, kad Viešvilės seniūnijos kaimuose, Pagulbinių kaime, palei Nemuno senvagę, žmonės gyveno jau akmens amžiuje.

Trakų rajone gyvenantis archeologas Ugnius Budvydas Viešvilėje jaučiasi savas. Jis kiek mažiau nei savaitę svečiavosi su bendradarbiais ir beveik su visa šeima: žmona, sūnumi, katinu Kicumi. Dukrą vasaroti paliko pas močiutę. Atvažiavo dirbti, o ne poilsiauti. Nuo liepos 18 dienos Pagulbinių kaimo apylinkėse startavo Ugniaus vadovaujama archeologinė ekspedicija. Jos vadovas „Mūsų laikui“ pasakojo, kad Trakų istorijos muziejus atliko archeologinius žvalgomuosius tyrimus Pagulbinių kaimo spėjamo kapinyno vietoje. „Tikėjomės rasti patį kapinyną, bet taip nutiko, kad tyrimų metu paaiškėjo, kad kalvelės vietoje rasti gyvenvietės pėdsakai“, - pasakojo jis. Apie tai, kad čia buvusi gyvenvietė, sako, galima spręsti pagal 5-10 cm storio kultūrinį sluoksnį, kurį rado vienoje perkasoje. Tame sluoksnyje archeologai rado titnago nuoskalų, skelčių, kurios galimai datuojamos mezolito (vidurinis akmens amžius) laikotarpiu. Kultūrinis sluoksnis stipriai apardytas, nes žemė buvo ariama.

Ugnius pasakojo, kad taip pat fiksuoti degėsių sluoksneliai, iš kurių paėmė tam tikrus mėginius radiokarboniniam datavimui. Archeologai ištyrinėjo apie 50 kvadratinių metrų teritoriją (penkios perkasos 2:5 metrų).

Šioje teritorijoje Ugnius su komanda tyrinėjo ir 2014 metais, kuomet visai atsitiktinai pievos smėlio pustomoje kalvelėje rado besimėtančių degintinių kaulų.

Tais pačiais metais atlikti antropologiniai tyrimai patvirtino, kad rasti kaulai – žmonių. Dar tais pačiais metais Ugnius su komanda kasinėjo rastų kaulų vietose. Tuo metu irgi rado skelčių, kultūrinio sluoksnio, bet kapų taip pat nerado. Ugnius „Mūsų laikui“ pasakojo, kad šiais metais nuspręsta galutinai įsitikinti, kas čia per paminklas, todėl ir buvo pratęsti tyrimai toje pačioje vietoje – perkasos išmėtytos plačiau, bet visi radiniai koncentravosi aukščiausioje kalvelės dalyje.

Prieš šios vietos atradimo bus prisidėjęs ir Viešvilės metraštininkas Algirdas Sinkevičius. Ugnius pasakoja, kad kartu su Algirdu važiavo apžiūrėti kitų kapinaičių. Visiškai atsitiktinai sustojo ant kalvelės, nes buvo perkastas kelias. „Reikėjo mašinai apsisukti, todėl tuo pačiu kartu pavaikščiojome po kalvelę, nes tokia įtartina ji man pasirodė. Ir Algirdas, ir studentas Andrius kartu aptikome degintinių kaulų, kurie mėtėsi paviršiuje pustomi“, - pasakojo Ugnius. Patikina, kad nė kasti nereikėjo. Kaulai gausiai mėtėsi paviršiuje.

Daugiau toje vietoje Trakų istorijos muziejaus archeologai nekasinės. „Tik įpaminklinsime, nes maždaug viskas su ta gyvenviete aišku“, - sakė Ugnius, turėdamas omeny, kad rengs raštus, kad tam tikrą tos teritorijos dalį įtrauktų į saugomų nekilnojamo kultūros paminklų sąrašą.

Anot Ugniaus, palei senvagę gyventa ir XIX amžiuje, nes gausiai rasta taip vadinamų buitinių šiukšlių, tokių, kaipes glazūruotų lėkščių fragmentų, šukių.

Dabar toje vietoje pievos, pamiškės ir miškai ir bene vienintele artimiausia gyvenama sodyba.

Ugnius spėja, kad toje vietoje, palei Nemuno senvagę, buvo mezolitinė gyvenvietė. Patogi vieta. Šalia upės. „Ten turėjo būti panašiai kaip Naudvaryje, kur Rytis Šiaulinskas kasė. Mes tikėjomės, kad bus kažkas panašaus. Pačių kapų neradome. Radome kelias šukes puodo, bet kai atvažiavęs pats Rytis jas apžiūrėjo, jis patikino, kad čia ne kapų keramika, o greičiau gyvenvietės. Nes pas jį Naudvaryje irgi šalia kapinyno rado ir gyvenvietės. Kažkas panašu. Irgi kopoje, kalvelėje. Siejasi“, - sakė Ugnius. „Mūsų laikas“ rašė apie tai, kaip viešvilietis archeologas R.Šiaulinskas toje pačioje Viešvilės seniūnijoje rado unikalų Naudvario kapinyną, kur žmonės buvo laidojami žmonės 800-400 m. prieš Kristų – Rytis rado išlikusias urnas, kuriose buvo naudotos sudegintų mirusiųjų kaulams supilti.

Ugniaus ekspedicijoje dirbo ne visi namiškiai. Ugniaus katinas Kicus jautėsi savas. Jam ši vietovė pažįstama, nes ekspedicijoje dalyvavo antrą kartą. „Savaitę gyveno be pavadžio, bet, kad ir kaip keista, nepabėgo. Visą laiką sukinėjosi šalia žmonių. Tiesa, pagavo tris peles, kurias rasdavome prie palapinės įėjimo. Ir dar perkasoje miegojo“, - šypsojosi Ugnius.