Advento istorija. Savęs pažinimo kelionė merginas iš Vokietijos atvedė į Jurbarką

Tokios istorijos, kaip ši, labai tinkamos pasakoti advento laikotarpiu – kai laukiant didžiųjų žiemos švenčių kyla noras ramiai pamąstyti apie gyvenimo prasmę, savo paties vietą pasaulyje, galiausiai, sąžiningai atsakyti sau į klausimą, ar esi laimingas bei ar viską padarei, kad toks būtum. Kaip tik tokioms mintims ir nuteikia šis pasakojimas apie gailestingumą ir gerumą, kurio mes visi taip ieškome, apie bažnyčios misiją, apie savanorystę ir apie jaunus, išmintingus žmones, į kurių mintis verta įsiklausyti, o jų patirtį pritaikyti sau. Ši istorija apie jaunuolius, savo pavyzdžiu demonstruojančius, kaip ir kodėl svarbu save pažinti, drąsiai išvykusius į metus trunkančią kelionę padėti kitiems ir atrasti save.

Už pasidalijimą patirtimi dėkojame Jurbarko K. Donelaičio evangelikų liuteronų parapijos kunigui Mindaugui Kairiui ir ypač – dviem merginoms iš Vokietijos, Anai ir Johanai, kurias savęs pažinimo kelionė ir atvedė į Jurbarką. 18 ir 19 metų amžiaus draugės iš Hamburgo visą mėnesį praleido savanoriaudamos Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos diakonijos „Jurbarko Sandora“ šeimos namuose, kur prižiūrėjo čia gyvenančius vaikus, žaidė su jais, kol šių vaikų mamoms, moterims, išgyvenančioms krizines situacijas, buvo teikiama reikalinga pagalba.

Į parapijos namus – iš Tauragės rajono kaimo

Aną ir Johaną kalbinome paskutinįjį lapkričio penktadienį, kai jų savanorystės misija Jurbarke jau visiškai ėjo į pabaigą – pirmadienį abi ruošėsi iš Jurbarko grįžti į Šakių kaime, Tauragės rajone, įsikūrusį ūkį, kur prieš tai gyveno visą mėnesį ir padėjo šio ūkio šeimininkams prižiūrėti gyvulius: šėrė kiaules, girdė karves, lesino vištas ir dirbo kitus ūkio darbus. Šiame ūkyje merginos ketina gyventi ir dirbti dar mėnesį, iki gruodžio pabaigos. Išvydusios pakeltus antakius ir klausiamą žvilgsnį, jaunos merginos iš Vokietijos didmiesčio nusijuokia – jos pripratusios prie skeptiškų reakcijų.

Merginos paaiškina dalyvaujančios programoje „Work and travel“, kas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „Dirbi ir keliauji“. Ši programa labai populiari Vokietijoje tarp jaunuolių, ką tik baigusių į mokyklą, bet vis dar neapsisprendusių, ką nori veikti ateityje. Pasirodo, Vokietijoje po abitūros egzaminų, prieš stojant į aukštąsias ar kitas mokyklas, yra įprasta daryti pertrauką, kurios metu jaunuoliai leidžiasi į savanoriško darbo keliones, galinčias trukti ir visus metus. Jiems to reikia, jei nori mokytis, suprasti, kas patinka, kas esi tu pats, ką norėtum toliau studijuoti ar kokį darbą dirbti visą gyvenimą. Ana ir Johana priduria, kad ne visur suprantamas toks vokiečių jaunimo pasirinkimas – štai prancūzai tokias vokiečių keliones vertina skeptiškai, nesuprasdami, kam to reikia. „Taip. Mes dirbame už maistą ir apgyvendinimąׅ“, – šypteli Ana, tarytum atsakydama į nebylų klausimą. Vis dėlto, jos pačios šia patirtimi džiaugiasi ir vertina ją, kaip ilgą nuotykių kupiną savęs atradimo ir pažinimo kelionę. Jų kelionė prasidėjo šių metų liepą Švedijoje, kur merginos praleido tris mėnesius: dalį laiko dirbo viešbutyje – pagelbėjo virtuvėje, tvarkė kambarius, o kitą dalį – kiaulininkystės ūkyje. Iš Švedijos trims mėnesiams atkeliavo į Lietuvą. Iš Lietuvos, Tauragės rajono, paskutinę gruodžio dieną išskris į Italiją, kur dirbs Alpių kalnuose įsikūrusiame ūkyje – ten taip pat reikės padėti rūpintis gyvuliais. Iš Italijos trauks į Didžiąją Britaniją, kurioje taip pat dirbs tris mėnesius, tiesa, kol kas dar nežino, ką, bet būtinai susiras kokį nors įdomų darbą. Merginos su nekantrumu laukia kiekvienos kelionės, joms smagu išbandyti naujus darbus.

„Čia galime išbandyti tai, ko įprastai, gyvendamos Vokietijoje, tikrai nedarytume“, –paaiškina Johana. Šeimos centro vaikų priežiūra abiem merginoms buvo visiškai nauja ir įdomi patirtis, už kurią jos labai dėkingos kunigui M. Kairiui. Ana šypteli, kad tokio darbo ateityje ji gal ir nedirbs, bet ši patirtis neabejotinai praversianti auginant savo vaikus. „Įdomus, bet labai sunkus darbas“, – sako Johana.

Protėvių šaknys – Lietuvoje

Abi merginos Jurbarke atsidūrė Anos mamos dėka. Ši internetu susisiekė su kunigu M. Kairiu – parašė elektroninį laišką, prašydama priimti dukrą su drauge praktikai arba savanorystei, nes žinojo, kad Jurbarke veikia diakonijos namai mamoms ir vaikams. Paaiškėjo, kad Anai, kaip ir jos mamai, Lietuva nėra visai svetimas kraštas – jos čia jau anksčiau gana dažnai svečiuodavosi, turi draugų, nes Anos mamos protėviai yra kilę iš Lietuvos, Rytprūsių. Mergina sutinka, kad galbūt dėl tų savo šaknų ji ir pasirinko savanorišką darbą Lietuvoje. Jos draugei Johanai viešnagė Lietuvoje buvo pirmoji. Didmiesčio merginai įspūdį paliko Palangos oro uostas, į kurį atskrido iš Kopenhagos – pasirodė labai mažas. Johana šypsosi, kad prie Lietuvos jai reikėjo priprasti, mat čia visai kita kultūra, tačiau visi sutikti žmonės malonūs.

Visą straipsnį skaitykite gruodžio 2 dienos numeryje.