A. Zuokas: Jurbarkas turi labiau išnaudoti pasienio rajono privalumus

Jurbarke praėjusį savaitgalį svečiavosi Vilnius miesto meras Artūras Zuokas. Susitiko su vietiniais smulkaus verslo atstovais, judėjimo TAIP Jurbarko skyriaus nariais, Jurbarko politikais – kalbėjo apie energetikos projektus, biokuro galimybes, domėjosi kaip sekasi vietiniams verslininkams. Po susitikimo – Vilniaus miesto mero interviu „Mūsų laiko“ skaitytojams – kas, jo manymu, galėtų pakelti Jurbarko rajoną, ką mano apie tai, kad Vilnius ir kiti didieji miestai išlaiko tokias savivaldybes kaip Jurbarkas.

Ar nemanote, kad pasirinkote netinkamą laiką atvykti į Jurbarką, nes paskelbta gripo epidemija, ir žmonės vengia masinių susibūrimo vietų?
Nebuvo didelio tikslo susitikti su didelėmis žmonių grupėmis, bet labai nustebino puiki ir įdomi auditorija. O tie, kurie sveiki, tie daugiausiai ir dirba (šypsosi).

Susitikime nuskambėjo daug kritikos – susirinkusieji verslininkai ir politikai kritikavo vietinę valdžią, jūs – nacionalinę. Tokiuose susitikimuose, kur, anot jūsų, susiburia aktyviausi žmonės, tikimasi išgirsti naujų idėjų. 
Geras pastebėjimas. Tikrai nėra tikslo kritikuoti vienos ar kitos valdžios. Kritikuoti už praeitį labai lengva. Bet mums reikalinga gera dalykinė analizė, nes nacionalinės ar vietos valdžios sprendimai labai daug ką nulemia.

Ką galite patarti Jurbarko rajonui, kuriame daug nekvalifikuotos darbo jėgos, daug pensininkų, mažai jaunimo, bet plėtojamas turizmas?
Jurbarkui reikėtų labiau išnaudoti privalumus, kad yra pasienio miestas. Tam reikia susitarti dėl paprastesnių taisyklių kirsti sieną iki 50 kilometrų pasienio ruože gyvenantiems žmonėms.
Čia nacionalinės valdžios kompetencija.
Kaip teigia Lietuvos turizmo departamentas, į Jurbarko turizmo infrastruktūrą investuota per 26 mln. litų, o užsienio turistų per tą laiką atvažiavo vos 100. Vadinasi, kažkas ne taip. Neabejoju, jei būtų laisvesnis judėjimas per sieną su kaimyniniu Kaliningradu, galėtų būti ženkliai daugiau atvažiuojančių turistų apsipirkti ar pažiūrėti, kaip mes gyvename, ar atvirkščiai.

Esate sakęs, kad Vilniaus miestas nepelnytai tapo donoru tokių mažesnių rajonų savivaldybių kaip Jurbarkas. Esate sakęs, kad vietoj to, kad spręstumėte Vilniaus miesto bėdas – kaip pvz., statytumėte darželius, tuos pinigus turite atiduoti kitiems rajonams. Gal savivaldybės turėtų pačios užsidirbti pinigų?

Vilnius yra donoras, buvo ir bus. Bėda yra kita. Donorui nereikia nuleisti kraujo, kad jis gulėtų kaip laivas, užplaukęs ant seklumos.
Remti mažesnes savivaldybes yra didesnių miestų pareiga ir neišvengiamybė, nes turime kitokias galimybes. Ir mūsų pareiga tas galimybes gerai panaudoti ir išnaudoti,  kad kuo daugiau lėšų patektų į Lietuvos nacionalinį biudžetą, bet kad nacionalinė valdžia nediskriminuodama paskirstydama lėšas. Vilnius, kuris kuria 40 proc. bendro Lietuvos vidaus produkto, dabar plaukia vienu varikliu ir labai lėtai. Jis galėtų plaukti ne su vienu varikliu, o su visais. Turime mažiausiai keturis, bet benzino trūksta (šypsosi).

Yra manančių, kad nėra reikalo kišti pinigų į tuštėjančias rajonų savivaldybes, kad geriau stiprinti tokius miestus kaip Vilnius, kuris galėtų konkuruoti su Ryga, kuri, ekspertų teigimu, kol kas pranoksta Vilnių.

Klausimas nėra paprastas, bet teisingas ir apie tai reikalinga atvira diskusija. Esu matęs nutiestą kelią, berods Rokiškio savivaldybėje, kuriam išleista apie 13 mln litų ir kuriuo per dieną pravažiuoja vidutiniškai 6 mašinos. Ar tokia investicija kažką sukuria? Maža ta, ji tampa mokestine našta visiems gyventojams, nes tą kelią reikia prižiūrėti. Man, kaip miesto vadovui, nemalonu, kad mes neturime vietų darželiuose, kai daugelyje miestų tie darželiai pustuščiai arba juos reikia uždarinėti. Miestų valdžios nenori priimti nepopuliarių sprendimų ir bando palaikyti tą infrastruktūrą, kuri šiandien negyvybinga.
Jurbarke reikėtų plėtoti verslą, kad kuo daugiau žmonių galėtų čia gyventi ir turėtų savo darbo vietas. Jei matau kolūkio gyvenvietę, kur gyvena 400-500 gyventojų, kurių absoliuti dauguma gyvena iš pašalpų, nes šalia nėra darbo vietų, jie negali persikelti į Jurbarką kaip į didesnį miestą, nes neturi už ką. Aš kreipčiausi į Vyriausybę, kad duotų programą – kurkime nuomojamą būstą, kur tokie žmonės galės išsinuomoti butą kad ir visam gyvenimui. Tokios programos padėtų žmonėms surasti naują darbo vietą, naują gyvenimo kokybę, ir jie nebūtų priversti gyventi ten, kur yra gavę butą ar paveldėję iš tėvų dar sovietmečiu.
O dėl Rygos – ji Vilnių „pasivys“ labai sparčiai (šypsosi). Pagal Latvijos universiteto paskaičiavimus, 2035 metais Rygos gyventojų skaičius bus arti Vilniaus miesto. Ačiū Dievui, kad Vilnius yra vienintelis miestas, kur gyventojų skaičius yra stabilus.

Jūsų vadovaujamas judėjimas per Seimo rinkimus pateko į dešimtuką, bet neperžengė 5 proc. barjero. Ar jūsų atvykimas į Jurbarką susijęs su artėjančiais savivaldos rinkimais ir noru stiprinti jūsų judėjimo skyrių Jurbarke?
Vienareikšmiškai stiprinsime Jurbarko skyrių. Tai jauna ir ambicinga komanda. Mano tikslas išryškinti lyderius ir sudaryti galimybes, kad jie ateitų ir norėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Matote tų lyderių? Gal visi išvykę į Vilnių ar kitus miestus?
Ieškome, žiūrime. Gaila, kad nemaža dalis jų iš čia išvažiuoja į Vilnių. Reikia prašyti, kad būdami Vilniuje ar Kaune, neužmirštų ir gimtojo krašto, iš kurio atvažiavo (šypsosi).

Tai nereali idėja, bet jei būtų tokia galimybė, kad miesto merai turėtų vienai kadencijai vadovauti rajonams, būtų rotuojami...
Būtų įdomus iššūkis (šypsosi). Juo labiau, jei ilgesnį laiką padirbi viename mieste, natūraliai nori pasikeitimų ir naujų iššūkių. Jei rasčiau miestelį, kuriame norėčiau gyventi - mielai. Turi patikti aplinka. Visi miestai tampa gerais, kai sukuri savo gyvenimo istoriją. Reikia ilgiau pabūti Jurbarke, kad tokią susikurčiau ir ji būtų jaudinanti bei maloni (šypsosi).