Kuo būtina pasirūpinti, kad apsaugotume senolius nuo gaisrų

Kasmet gaisruose vis dažniau žūsta garbaus amžiaus žmonės. Neretai jie gyvena vieni. Kilus gaisrui, dėl  negalios,  sutrikusios orientacijos, įvairių ligų jiems dažnai neužtenka jėgų išsigelbėti. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, vien  tik per trejus metus šalyje gaisruose žuvo 75 žmonės vyresni nei 70 metų amžiaus.  Pagrindinės šių tragiškų gaisrų priežastys: neatsargus žmogaus elgesys (27 žuvę), elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijų gedimai (14 žuvusių), neatsargus rūkymas (12 žuvusių), krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimai (10 žuvusių).

Į ką būtina atkreipti dėmesį garbaus amžiaus gyventojų artimiesiems, kuo reikėtų pasirūpinti, kad skaudžių netekčių būtų išvengta? „Pasiteiraukime, ar jie žino, kaip elgtis, kilus gaisrui, ar įvykus kitai nelaimei. Išsiaiškinkime, ar jie savarankiškai iškviestų pagalbą telefonu 112, ar žinotų, kaip pranešti apie gaisrą ar kitą nelaimę, ar gebėtų aiškiai nurodyti savo adresą, pavardę. Patikrinkime, ar jų gyvenamojoje erdvėje yra dūmų detektorius, ar jis veikia, ar ne laikas pakeisti jo elementus,“ – pataria Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkas Aurimas Gudžiauskas.

Pasak ugniagesių gelbėtojų, gerai, jeigu yra kaimynai, kurie, kilus gaisrui, atskuba į pagalbą ir  padeda garbaus amžiaus žmogui išeiti iš dūmuose skendinčio buto ar namo, deja, neretai, kol atskuba ugniagesiai, nes pakanka vos kelių minučių, kad jis uždustų dūmuose.     

Kaip pastebi valstybinės priešgaisrinės  priežiūros pareigūnai, prevencinių akcijų metu užsukantys pas senolius, praėjimai jų būstuose kartais būna užkrauti įvairiais daiktais, per kuriuos sunku išeiti į lauką. Itin didelė rizika, jei vyresnis žmogus naudoja vaikštynę ar kitą pagalbinę judėjimo priemonę.

Beje, garbaus amžiaus žmonėms, jeigu jie sunkiai juda, turi sutrikusią atmintį, gan pavojinga naudotis ir viryklėmis, ypač dujinėmis, taip pat įvairiais šildymo prietaisais.

Deja, senoliai nelinkę atsisakyti dažnai juos pražudančių žalingų įpročių. Užuot išėję rūkyti į lauką, traukia dūmą lovose ar foteliuose, nuorūkas deda į plastikinius indelius ar degtukų dėžutes, todėl ir gaisrų laukti netenka. Jiems gan sunku įvertinti ir galimą gaisrų riziką. Būna, kad uždegę žvakes, pamiršta jas užgesinti, kūrena krosnį palikdami praviras pakuros dureles, džiovina ant krosnies malkas, supila karštus pelenus į plastikinius kibirus. „Visada taip darau, ir dar nesudegiau...“ – tvirtina ne vienas, kai bandoma paaiškinti, kad tai gali sukelti gaisrą.

Senoliai neretai neišgali susiremontuoti krosnies, išvalyti dūmtraukių, prižiūrėti elektros instaliacijos, įsirengti autonominių dūmų detektorių. Ugniagesiai prašo, kad artimieji, kaimynai, juos lankantys socialiniai darbuotojai atkreiptų į tai dėmesį ir padėtų išspręsti pavojų keliančias problemas.