Žmonėms su negalia reikia ne užuojautos, o galimybės priimti sprendimus

Lietuvoje priskaičiuojama apie 230 tūkst. asmenų, turinčių kokią nors negalią. Nors apie šią socialinę grupę ir jos problemas daug kalbama, didelė dalis asmenų su negalia lieka tarsi nematomi ne tik dėl biurokratiško valstybės ir stereotipinio visuomenės požiūrio, bet ir dėl savo pačių pasirinkimo pasitraukti į šešėlį, rašoma pranešime spaudai.

Žmonės su negalia yra labai didelė ir svarbi visuomenės dalis, tačiau kasdienės jų problemos neretai lieka nepastebimos, neįsigilinama į tikruosius jų patiriamus iššūkius kasdieniame gyvenime, sako Lietuvos asmenų su negalia draugijos teisininkė Agnė Klemanskienė.

„Žmogus gali tapti nematomas dėl savo paties pasirinkimo neviešinti savo negalios, taip pat ir dėl visuomenės požiūrio ar galimo teisinio reglamentavimo spragų, nes negalia nėra atributas, kuriuo dažnas norėtų didžiuotis ar jį akcentuoti, todėl kai kurie žmonės sąmoningai siekia nutylėti faktą apie turimą negalią. Kalbant apie finansinę paramą, šiems asmenims dažnai yra reikalinga valstybės pagalba ir jie ją gauna, tačiau neretai susiklosto paradoksali situacija, kuomet žmogaus gaunamos pajamos nežymiai viršija valstybės nustatytų remiamų pajamų ribą ir dėl šios priežasties į finansinę paramą jis pretenduoti nebegali, tenka ieškoti alternatyvių pagalbos šaltinių, o tai gali šiems žmonėms sukelti sunkumų ir tam tikra prasme paskatinti tapti „nematomais“, – sako A. Klemanskienė.

Lietuvos asmenų su negalia draugija, viena iš didžiausių nevyriausybinių organizacijų šalyje, šiuo metu vienijanti daugiau kaip 13 tūkst. asmenų su fizine negalia ir jų artimųjų. Organizacija, siekdama atstovauti ir ginti asmenų su negalia pilietines, socialines ir ekonomines teises, skatinti lygias galimybes, suteikti reikalingą informaciją, savo kasdieniame darbe susiduria su įvairiomis, deja, kaip sako pašnekovė, ne visuomet sėkmės istorijų vertomis situacijomis.

Požiūris vis dar stereotipiškas

Pašnekovė pasakoja, kad visuomenė vis dar yra linkusi už pačius asmenis su negalia spręsti, kas jiems geriausia ar tinkamiausia, kokios pagalbos reikia, kokius darbus dirbti jie gali ar negali. Pastebėtina, kad kai pati socialinė grupė neįtraukiama į dialogą ir atitinkamų problemų aktualizavimą, priimami mažai teigiamų pokyčių atnešantys sprendimai. 

„Žmonės dažnai bijo to, ko nepažįsta, nežino. Dažnai nepagalvojama, kad viena ar kita vartojama sąvoka, pavyzdžiui, „invalidas“, „daunas“ ar kt. gali skambėti nepagarbiai ar įžeidžiai. Be to, stereotipiškai vis dar manoma, kad į negalią turinčius žmones reikia žvelgti globėjiškai, juos užjaučiant, tačiau būtent toks požiūris neretai šiai socialinei grupei daro didžiausią „meškos“ paslaugą, slopinančią jų motyvaciją aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kiekviena negalia yra savita, todėl siektina ir gerbtina paties žmogaus nuomonė bei teisė spręsti apie tai, kokio santykio jis norėtų“, – sako Lietuvos asmenų su negalia draugijos atstovė. 

Negalios yra skirtingos, pasižyminčios daugiau ar mažiau išreikštais požymiais – fiziškai matomos ir nematomos. Pašnekovė pastebi ydingą visuomenės požiūrį, kuomet apie negalios svarbą sprendžiama pagal tai, ar konkreti negalia akivaizdžiai matoma.

„Dažnai tokio diskriminavimo atvejų pasitaiko paslaugų sferoje, kai specialistai ar darbuotojai nematydami asmens išorinių negalios požymių nusprendžia, kad pagalba žmogui nėra reikalinga“, – pažymi A. Klemanskienė. 

Vienas tokių iliustruojančių pavyzdžių – prekybos centrų kasos, skirtos asmenims su negalia, tėvams su mažais vaikais ir besilaukiančioms moterims. 

„Esame ne kartą sulaukę nusiskundimų, kad asmeniui dėl Parkinsono ligos, raidos sutrikimų ir kitų negalių pobūdžio nebuvo suteikta pirmenybė laukimo eilėje, kadangi, kasininko vertinimu, toks asmuo nėra negalią turintysis, nes nesinaudojo asmeniui su negalia skirtu vežimėliu“, – pabrėžia pašnekovė.

Anot jos, labai svarbu žinoti ir priimti negalios įvairovę, bet kartu ir suprasti, kad terminas „negalia“ yra labai platus, o kiekvienas šį ypatumą turintis asmuo – savitas, todėl negaliai jautrios kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime bei oficialiuose dokumentuose, teisės aktuose yra ypač reikšmingas. Nuo 2024 m. sausio 1 dienos įsigaliojo Asmens su negalia apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame eliminuota anksčiau galiojusi sąvoka „neįgalusis“, vietoje jos įtraukta nauja sąvoka – asmuo su negalia.

Tikimasi, kad šie pokyčiai skatins atsakingą ir pagarbų požiūrį į asmenis, turinčius negalią, nes tai vienas svarbiausių sąmoningos ir empatiškos visuomenės bruožų, sako A. Klemanskienė.

Nori studijuoti, dirbti, ieško pagalbos

A. Klemanskienė sako, jog asmenys su negalia, ypač jauno ir darbingo amžiaus, vis aktyviau kreipiasi pagalbos, jos dažnai ieško ir nevyriausybinėse organizacijose. Jie ne tik domisi darbo, studijų galimybėmis, bet ir aktyviai teiraujasi dėl nevyriausybinių organizacijų teikiamų socialinių paslaugų ir kitos galimos pagalbos. Tokie atvejai rodo augantį visuomenės pasitikėjimą nevyriausybiniu sektoriumi.

„Vis dar tenka išgirsti nuomonių, kad žmonės, turintys negalią, turėtų būti ugdomi specialiose ugdymo įstaigose, o ir iš esmės būtent dėl negalios jie yra mažiau išsilavinę. Analogiškas požiūris vis dar vyrauja ir dėl šių asmenų dalyvavimo darbo rinkoje. Svarbu paminėti, kad išsilavinimas, kaip ir asmens įdarbinimas, yra daugialypis procesas, sąlygojamas įvairių veiksnių bei aplinkybių, ne visuomet priklausančių nuo paties žmogaus. Taip, valstybė finansiškai remia studijuojančius asmenis su negalia, teikia pagalbą siekiantiems įsidarbinti, tačiau abiem atvejais išlieka tas pats svarbus klausimas: aplinkos prieinamumas – tiek fizinės, tiek ir informacinės“, – sako ji.

Nemaža dalis aukštųjų mokyklų, kitų ugdymo įstaigų bei darbo vietų vis dar yra nepritaikytos asmenims su negalia. Pastato prieigose ar jo viduje esantys laiptai ir keltuvų/liftų trūkumas yra dažniausios kliūtys asmenims su negalia ne tik patekti į patį pastatą arba atskiras jo patalpas bet ir išeiti iš jų, pavyzdžiui, gaisro ar kitais būtinais atvejais.

„Kita kliūtis – pačios paslaugos lankstumas. Ne visos studijos ar konkretus darbas gali būti organizuojami nuotoliniu būdu, dėl šios priežasties studijuoti bei dirbti ryžtasi ne visi“, – nurodo A. Klemanskienė. 

Šių klausimų sprendimai neretai apsiriboja pastatų savininkų bei jų administratorių išsakomu žmogiškųjų išteklių ar finansinių lėšų stygiumi, kas lėtina pokyčius ne tik aplinkos pritaikymo srityje, bet akivaizdžiai mažina ir pačių asmenų su negalia motyvaciją, jų savarankiškumą bei mobilumą.

„Visgi turime ir gerosios praktikos pavyzdžių, štai Vytauto Didžiojo universitetas, tęsdamas Negalios ir įtraukių galimybių politiką, parengė rekomendacijas dėstytojams, kaip pritaikyti studijų sąlygas autistiškiems studentams. Verta pasidžiaugti tokiomis iniciatyvomis“, – sako A. Klemanskienė.