Viešvilietis pasienietis Gediminas Kolyčius – tai prasmingas darbas tėvynei

Lietuvos pasieniečių dienos proga – įdomus pokalbis su Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos pareigūnu Gediminu Kolyčiumi. Jo tiesioginės pareigos – Sargybų skyriaus specialistas, vadovaujantis savo pamainai, atsakantis už visą pamainą, užkardos vado išduoto plano vykdymą, kad viskas būtų įgyvendinta.

Pasieniečių darbo specifika

Pirmadienio vakare jis nuo 19 valandos pradėjo 13 valandų truksiančią pamainą. Gediminas pasakoja apie pasieniečių darbo specifiką, nepaprastai didelę atsakomybę, pasikeitimus, įvykusius nuo pat šios užkardos atsiradimo pradžios ir kitus šio darbo ypatumus.

Pirmiausia jis pristato savo kolegas, su kuriais budės daugiau nei pusę paros, ir aprodo įspūdingą pagrindinį posto kambarį su sekimo aparatūra, kuri fiksuoja viską – nuo smulkiausio prabėgančio žvėrelio iki valčių, plaukiančių Nemune ar   automobilių, važinėjančių pasienio ruože. Daugybėje ekranų – viskas kaip ant delno. Naktinėje pamainoje, be šių trijų pareigūnų, užkardoje pasienyje patruliuoja dar du – su visureigiais. Kadangi Viešvilė yra pačiame 30 km besitęsiančiame užkardos centre, į abi puses nuo jos važinėja ir tikrina pasienį pareigūnai – kiekvienam tenka po 15 km -  į rytus link Jurbarko iki Smalininkų, į vakarus iki Vėžininkų kaimo Tauragės rajone, prie Jūros upės.   

G. Kolyčius sako, kad pats save laiko tikru viešviliečiu, nes gyvena čia nuo trejų metų. Čia baigė pagrindinę mokyklą, po jos Smalininkų TVM. Po to stojo savanoriu į karinę tarnybą –  jau nepriklausomoje Lietuvoje tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariu. „Mes visi visi išėjom į kariuomenę tada savo noru. Buvo antras šaukimas. Vedė smagi idėja, kad Lietuva nepriklausoma. Tai – vyro pašaukimas – ginti tėvynę ir jai tarnauti“, – apie tarnybos pradžią pasakoja Gediminas.

„Kai grįžau iš tarnybos, nuo 1993 metų pradėjo kurtis Viešvilės užkarda. Man patiko toks rimtas ir atsakingas kario darbas, todėl pradėjau galvoti apie šią specialybę. Aš grįžau žiemą. Tuo metu, kai tik kūrėsi užkarda, įsidarbinti buvo sunku, etatų – nedaug. Bet nuo 1995 metų birželio 1 dienos gavau darbą ir pradėjau dirbti. Ir galvoti, kad reikia teisinio išsilavinimo. Klaipėdos policijos mokykloje neakivaizdžiai mokiausi 4 metus, įgijau profesiją ir leitenanto laipsnį. Metus pabuvęs be mokslų, nusprendžiau juos tęsti – Mykolo Riomerio universitete įgijau teisės bakalaurą. Saviems vaikams juokauju, kad daugiausia gyvenime mokiausi“, – pasakoja pareigūnas.

Dažniausi sienos pažeidėjai – žvejai 

Paprašytas papasakoti apie įprastą darbo pamainos specifiką, G. Kolyčius sako: „Darbo pradžioje vyksta apsiginklavimas. Visi turim ne tik ginklus, bet ir specialias priemones. Aš asmeniškai susipažįstu, kas dėjosi pasienyje ar mūsų užkardoje, miestelyje, visoje Lietuvoje praėjusią parą. Turim žinoti ir bendrą politinę situaciją, visas žinias. Jei įvyko kažkas aktualaus, viską papasakoju pareigūnams. Supažindinu, ką reikia daryti ir išleidžiu žmones prie valstybinės sienos patruliuoti.“ Apie dabar dažniausiai pasitaikančius valstybinės sienos pažeidėjus pareigūnas pasakoja, kad dauguma iš jų – žvejai. „Yra valstybinės sienos apsaugos zona. Čia, Nemune, žuvingos vietos. Žvejai turi turėti leidimus, nes yra pasienio zonoje. Geltoni stulpai, žymintys sieną, rodo, kad reikalingi leidimai čia būti. Jei neini iki geltono stulpo ir turi bent asmens tapatybę liudijančią kortelę, situacija lengvesnė. Kiekvienas kartas yra vis kitoks. Pasieniečiai atsižvelgia į asmenybę, kokie žmonės žvejoja, taip nebūna, kad už kiekvieną pažeidimą baudžiama. Anksčiau leidimus žvejoti išduodavom kiaurą parą. Pagrindinis žvejų antplūdis būna savaitgaliais. Bet dabar, pasikeitus tvarkai, leidimai išduodami tik darbo dienomis ir valandomis. Bet būna, kad žvejoti atvažiuoja žmonės iš toli – Vilniaus ar net Zarasų. Nebūna tokių atvejų – bausti ir nepasigailėti. Žmogiškumo faktorius išlieka, nes kiti net nežino, kur čia atvažiavo, kad reikalingi leidimai, pasienio zona ir pan. Pirmiausia įspėjame.“   

Neblogas romanas būtų parašytas 

Pareigūnas pasakoja, kad kai pradėjo dirbti prieš 27-erius metus, pagrindinis darbas buvo kova su kontrabandininkais, gabenančiais cigaretes ir kitas nelegalias prekes iš Kaliningrado srities. Jis prisimena, kad kontrabandos mastai buvo milžiniški. Sako, kad jei nuo darbo pradžios viską apie kontrabandininkus būtų fiksavęs chronologiškai, neblogas romanas būtų išėjęs. „Buvo labai sunkūs laikai, labai sunkus darbas, kiekvieną dieną ir naktį panaudodavom tarnybinį ginklą. Tai buvo įspėjamieji šūviai į transporto priemones. Labai greitai važinėti reikėjo tuo metu, labai daug patruliuoti, kontroliuoti. Kontrabandininkai mums grasindavo, spausdavo. Buvo tokių pasieniečių, kurie neatsilaikė, išėjo iš tarnybos – toks didelis psichologinis ir fizinis krūvis. Buvo ir tokių, kuriuos persiviliojo į jų pusę, liko ištvermingiausi“, – tvirtina Gediminas.

 „Subarikų“ laikai jau praeityje

Jis prisimena, kad apie 2008 pradėjo diegti išorinę valstybinę sieną, kai Lietuva jau buvo ES. Pradėjo montuoti naujausią įrangą: „Jei palygintume šių ir anų laikų darbą, tai skirtųsi ne tik kaip diena ir naktis, bet kaip Mėnulis ir Žemė. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, viskas pasikeitė. Ta naujausia įranga gali sekti vos ne kiekvieną panemunės ir apylinkių centimetrą. Labai geras daiktas. Anuomet reikėjo viską savo akimis ir rankomis surasti – pėdsakus, gabenimo būdus, o dabar galim sėdėti prie kamerų. Stebėti ir žiūrėti žymiai lengviau – dabar kontrabandininkai ir kiti pažeidėjai nepasislėps nei dieną, nei naktį – radarai viską praneša. Bet išlieka žmogiškieji faktoriai – turi būti sąžiningi pareigūnai, reikia stebėti ir žiūrėti.

Pasienietis Gediminas sako, kad nors kontrabandos mastai yra vos ne dešimtis kartų sumažėję, bet jų dar pasitaiko. Senesniais laikais pas juos užkardoje buvo tikra „Subaru“ kolekcija – pilnas kiemas ir su ežiais ant ratų, ir su šaudymo žymėmis. Pasakoja,  kad tai buvo tikra kova – pasieniečiai kovojo ir kontrabandininkai kovojo. „Yra ir dabar tokių, kurie kurie grįžta iš užsienio, ilgą laiką nebuvę Lietuvoje. Ten gal nepritapo, nežino, kokia čia situacija. Bando, žiūri, tikrina, gal nepastebės, gal kažką praleis. Pernai birželį per mano pamainą 4 dėžės kontrabandinių cigarečių plukdė naras. Taip vadinami „ichtiandrai“ prisikabina dėžes ir tempia į Lietuvą. Numeta čia Lietuvoje ant kranto ir plaukia atgal“, – pasakoja pasienietis.     

Jis prisimena laikus, kai „Subaru“ buvo pagrindinės kontrabandininkų mašinos. Su jomis išveždavo „grobį“. O keldavo į Lietuvą su valtimis. Ir drąsiai, ne 4 dėžes kaip dabar, o didelius kiekius – iki 150 dėžių yra radę viename plauste. „Nesikuklindavo tada. Į „subarikus“ iš Nemuno – ir pirmyn. Tai buvo kaip geros UAB – vieni stebi, kiti praneša, vieni iškrauna, kiti pasikrauna ir veža“, – pasakoja pasienietis.

Pasak Gedimino, dabar, kai įdiegė naujausią įrangą, fiziškai yra lengviau. „Taip, tai kitas dalykas, bet realiai tai nėra lengva. Įsivaizduokit, kad žiūrit televizorių per naktį 13 valandų. Tiems, kurie klausia, ar darbas tapo lengvas, sakau, pabandykit jūs taip. Ir žiūrėti reikia atidžiai. Tai varginantis dalykas. Yra visko – stebim, ar nėra nelegalios migracijos, bendradarbiaujam su kelių policija. Mes taip pat galim bausti už kelių taisyklių pažeidimus, važinėjimą neleistinose vietose, sulaikyti girtus ir pan. Jei rimtesnis pažeidimas, kviečiam policiją“, – pasakoja G. Kolyčius. 

Pasak jo, dabar patys žmonės tapo sąmoningesni, dažnas pagalvoja, kam daryt pažeidimą, jei norėsi įsidarbinti ateityje, turėsi teistumą, tai kokia prasmė. 

Apie savo darbo specifiką sako, kad po naktinės pamainos bus trys laisvos dienos: „Rytoj miegadienis. Po pietų atsibundi, su vaikais pabendrauji. Laisvalaikiu mėgstu gamtoje pabūti, esu medžiotojas, bet nelabai „užkietėjęs“. Jei noriu vienas pabūti, į gamtą ištrūkstu. Bet ne žvejys, kaip dauguma viešviliečių. Tokio potraukio neturiu. Bendruomeniniame gyvenime dalyvauju pagal galimybes, dėl darbo dažnai negaliu prisijungti prie renginių. Neseniai susibūrusioje gaisrininkų komandoje esu savanoris. Toks ir laisvalaikis.“

Pasieniečių tradicijos

Pasieniečiai turi susikūrę savo tradicijas. Ne tik Pasieniečių dieną, kuri kasmet minima vis kitame pasienio mieste – Šakiuose, Šilutėje, Pagėgiuose ar šiemet – Jurbarke. Jų tradicijos – tai ir sporto varžybos tarp kitų užkardų: tenisas, krepšinis, futbolas, sportinė trikovė ir kt. Sako, kad neseniai jų rinktinė Baltarusijoje laimėjo trečią vietą šaudymo varžybose, Jurbarke užėmė antrą vietą. „Pagrindinis renginys būna kasmet Pagėgiuose. Tai visų Pagėgių rinktinės pasienio kontrolės posto užkardų sąskrydis. Šiemet jis numatomas liepos 28 dieną“, – sako viešvilietis.

Gediminas Kolyčius profesinės šventės proga kitiems pasieniečiams pirmiausia linki kantrybės ir stiprybės: „Mūsų darbas labai įtemptas, o atlyginimus tik žada kelti, tikėkimės, kad viskas bus gerai ir valdžia pagaliau susipras, kad už tokį darbą, norint pritraukti jaunus specialistus ir išlaikyti vyresnius, turi būti deramai atlyginama. Dabar vos pradėjęs dirbti pasienietis gauna kiek daugiau nei minimumą. Todėl ir linkiu kantrybės, situacija turi pagerėti.“

Projektas: Pilietiškumo ugdymas – ginklas pasienyje prieš propagandą