Veliuonos novelės skaitymų vakaras: „Mes ir egzodas – vieno kraujo“
Šiltą rugsėjo 10-osios pavakarę Veliuonos kultūros centro pievelėje tyliai ir ramiai nuvilnijo jau tradiciniu tapęs renginys „Veliuonos novelė“. Jį, kaip įprasta, organizavo ir vedė miestelio bibliotekininkė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė ir kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė. Nors susirinkęs novelės gerbėjų ratas nebuvo didelis, bet jaukumo ir nuoširdaus įsiklausymo netrūko. Pasak vieno šventės dalyvio, Vytauto Šimkūno: „Diena buvo nuostabi visomis prasmėmis. „Veliuonos novelė“ tokia jauki ir sava, tarsi kokia namų šventė“. Juo labiau, kad ir pasirinkta literatūrinio vakaro tema susirinkusius įvedė į šiuo laikmečiu primirštas, bet emociškai gilaus ir prasmingo turinio knygas.
Jau tapo tradicija „tuščiaisiais“ metais – kitaip tariant, metais, kai neteikiama Veliuonos novelės premija (ji teikiama kas penkerius metus) suburti teminį skaitymų pavakarį. Šis literatų pasibuvimas – ne išimtis. Projektas pavadintas „Mes ir egzodas – vieno kraujo“.
„Veliuonos bibliotekos suaugusių skaitytojų skyriuje yra viena labai įdomi lentyna. Joje sudėti kūriniai, kuriuos filialui padovanojo užsienio lietuviai. Knygos išleistos Londone, Toronte, Čikagoje... Tai didelė vertybė, nors knygų išvaizda ir nėra labai patraukli. Gal todėl retas skaitytojas pasirenka knygą būtent iš šios lentynos...“, – skaitymo vakarą pradėjo Violeta. Išeivijos rašytojų pakviesti nepavyktų ir labiausiai norint – dalies jų jau nėra gyvųjų tarpe, bet renginio organizatoriai rado išeitį.
„Viskas įmanoma, jeigu skaitymo procesą suvokiame kaip rašytojo ir skaitytojo bendradarbiavimą. Gražiai šiuo klausimu yra pasisakęs Gasparas: įdėmiai ir išraiškingai skaitydamas žmogus sukuria tekstą iš naujo... O kas išraiškingiausiai skaito? Aktoriai“, – šypsojosi vakaro vedėjos, kviesdamos į sceną svečius, profesionalius aktorius, kad šie paskaitytų užsienio lietuvių rašytojų sukurtas noveles ar jų ištraukas.
Kūrybos stiprybė – išgyvenimuose
Egzodo (išeivijos) literatūra pasižymi stipriais emociniais sukrėtimais ir išgyvenimais. „Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių“, – apie egzodo literatūrą yra pasakiusi literatūrologė Viktorija Daujotytė. Baisūs gyvenimą draskantys „skauduliai“ įkvėpė ištremtus, emigravusius ar parsidavusius rašytojus kurti. Kelių autorių kūryba buvo plačiau aptarta ir pristatyta „Veliuonos novelės“ skaitymuose.
Renginyje besisvečiuojanti aktorė Olita Dautartaitė – daugeliui pažįstamas veidas ir „balsas“. Be šios aktorės sunkiai įsivaizduojami Poezijos pavasario, Druskininkų rudens festivaliai, jos balsą dažnai galime išgirsti per Marijos radiją. Aktorė pasirinko skaityti išeivijos rašytojo Andriaus Norimo novelę „Mano geriausias“.
Rašytojas Mironas Andrius Rudolfas, slapyvardžiu Norimas, gimė 1911 metais toli nuo Lietuvos, dabartinio Kazachstano teritorijoje, dar carų valdomoje Rusijoje. Į Lietuvą šeima grįžo, kai mažajam Andriui buvo 10 metukų. Savo biografijoje Andrius Norimas pabrėžia, jog buvo gabus įvairiems menams, taip pat ir vaidybai. Po karo, bėgdamas nuo sovietų okupacijos, atsidūręs Bambergo miesto išviešintųjų stovykloje, įstojo į ten susikūrusį Lietuvių tautinį ansamblį, vaidino trijuose Gasparo Veličkos spektakliuose. „Džiugus faktas, juk Gasparas Velička – aktorius, režisierius ir dramaturgas, išeivis iš Veliuonos žemės“, – sąsajas su Veliuona įžvelgia V. Šoblinskaitė.
Andrius Norimas yra išleidęs 11 įvairaus žanro knygų ir tik vieną, pačią pirmąją, Kaune. Visos kitos – Amerikoje. Olita Dautartaitė perskaitė ištrauką iš Čikagoje 1955-aisiais metais išleisto Andriaus Norimo novelių rinkinio „Naujas veidas“.
Kauno valstybinio lėlių teatro vadovės pavaduotojas Egidijus Tamošiūnas skaitymams pasiruošė labiau žinomą autorių, vieną garsesnių vardų – „Baltos drobulės“ autorių Antaną Škėmą. Šis rašytojo romanas atskirais leidimais išleistas net 11 kartų. Tačiau Antanas Škėma, kurio kūrybai įtakos turėjo Zigmundo Froido ir Karlo Jungo teorijos, Arturo Rimbaud ir Ezra Poundo poezija, Franco Kafkos ir Albero Kamiu proza, rašė ne tik romanus, bet ir noveles. Veliuoniškiai vieną jų turėjo progos išgirsti.
Aktorė Daiva Škelevaitė paskaitė ištrauką iš Kazio Almeno novelės „Viktoras“. Novelė paskelbta 1965 metais Londone išleistoje knygoje „Bėgiai“. Kazys Almenas gimė Gruzdžiuose, netoli Šiaulių. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Nebraskos ir Nortvesterno universitetuose studijavo branduolinę inžineriją. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. 1968 m. Varšuvoje apsigynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1969 m. buvo Merilendo universiteto profesorius. Paskelbus nepriklausomybę Kazys Almenas grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, užsiėmė leidyba ir, žinoma, rašė. „Ką dar įdomaus galima būtų pasakyti apie šį žmogų? Jis vienui vienas motociklu pervažiavo Afriką, užkopė į Kilimandžarą, prekiniais vagonais apkeliavo visą Ameriką... Lietuvoje jis buvo vienas iš „Skomanto“ serijos leidinių autorių ir šios istorinių leidinių serijos įkvėpėjų“, – rašytojo kūrybą pristatė Violeta.
Po šio autoriaus kūrinio atėjo eilė susipažinti su dar vienu išeivijos rašytoju – Kazimieru Barėnu, kurio tikroji pavardė Barauskas. Kazimieras Barėnas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, yra parašęs nemažai romanų, tačiau labiausiai garsėjo kaip novelistas. „Įdomu, kad 2007 Lietuvoje įsteigta Kazimiero Barėno literatūros premija, kurią teikia Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Ši premija, panašiai kaip ir buvusi Petro Cvirkos premija, kaip dabartinė Veliuonos novelės premija, skatina trumpojo literatūros žanro kūrėjus, ypač jaunimą“, – pasakojo renginio vedėjos. Ištrauką iš K. Barėno knygos „Dvidešimt viena Veronika“ skaitė Kauno valstybinio lėlių teatro lėlių muziejaus direktorė, aktorė Violeta Steponkutė.
Skaitymų vakarą reziumavo vieno mįslingiausių egzodo autorių – Antano Tulio kūryba. Gimęs Šeduvoje, gyveno ir mirė Floridoje. Rašė dramas, išleido keletą novelių rinkinių. „Tai dar vienas lietuvių autorius vaistininkas, jeigu atsimename, kad vaistininkas buvo Antanas Vienuolis ir kad vaistininkas yra pas mus pernai svečiavęsis rašytojas Tadas Žvirinskis. Antanas Tulys ilgus metus turėjo savo vaistinę Čikagoje. Be rašymo Antanas Tulys turėjo dar vieną aistrą – žvejybą. Iš socialinių tinklų žinome, jog kas metai vis didesnes lydekas iš upių ir ežerų traukia dar vienas šios dienos mūsų svečias, aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas“, – pasirodymą pristatė Veliuonos kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė, pajuokaudama, kad dėl bendro pomėgio žūklauti gerbiamas Aleksandras ir pasirinkęs Antano Tulio novelės „Anas rytas“ ištrauką iš rinkinio „Inteligentų stalas“.
Aleksandras Rubinovas teatre sukūrė per 40 pagrindinių vaidmenų, režisavo per 30 spektaklių ir keletą dokumentinių filmų, yra vienas produktyviausių Lietuvoje monospektaklių kūrėjų. Jo spektakliai dalyvavo daugelyje teatro festivalių užsienyje ir įvertinti daugybe tarptautinių premijų, Aleksandras pats inicijavo teatrų festivalio Mono Baltija atsiradimą Lietuvoje, yra šio tarptautinio festivalio direktorius, o savo turtinga kūrybine patirtimi dalinasi su studentais – moko juos aktorinio meistriškumo.
Padėkos, dovanos ir palinkėjimai
Kadangi šiomis dienomis A. Rubinovas švęs 65-erių metų jubiliejų, veliuoniškiai jam įteikė dovaną. Dėkodami už atvykimą į Veliuoną ir iš anksto sveikindami jį su gimtadieniu, aktoriui skyrė Antano Juškos užrašytą dainą, kurią atliko duetas „MUDI“, ir knygą „Veliuonos bažnyčia“. Su neseniai praėjusiu gimtadieniu sveikinimų sulaukė ir pati renginio organizatorė – bibliotekininkė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė.
Pasibaigus Veliuonos novelės vakarui abi vakaro vedėjos džiaugėsi maloniausia renginio dalimi – padėkomis, palinkėjimais ir dovanomis. „Pasistengėme, kad svečiai iš Veliuonos išsivežtų ne vien šiltus prisiminimus, bet ir veliuoniškių moterų spausto sūrio, bitininkų kopinėto medaus, Gasparo vyno, duonos, kurią iškepė mano kolegė Jūratė Jucikienė, dirbanti Pilies bibliotekoje ir pripažinta geriausia 2020-ųjų metų bibliotekininke. Šiuose maišeliuose taip pat rasite Jūratės nulietas žvakutes, kitos kolegės, Vadžgirio bibliotekininkės, pagamintus muiliukus...“, – vardijo rajono kūrybingų žmonių rankomis pagamintas dovanas V. Šoblinskaitė. Folkloro duetas „Mudi“ taip pat neliko be dovanų. Už muzikavimą ir gerą nuotaiką Liną Lukošienę ir Daivą Jurevičienę renginio organizatoriai apdovanojo „Veliuonos muilinyčios“ gaspadinės Redos Mačėnienės pagamintais „cukriniais avinėliais“.
Petro Cirko tėviškėje – šelmiškas „prigavimas“
Jei jau prakalbome apie „cukrinius avinėlius“, dera paminėti, kad kaip ir kasmet Veliuonos novelė neaplenkė rašytojo Petro Cvirkos tėviškės. Tik šiemet kieme būriavosi ne vien novelės svečiai, bet ir personažai – edukacinės pjesės, kurią parašė Violeta Šoblinskaitė, „Gied volungėlis ant uolos“, herojai: broliai Antanas ir Jonas Juškos, klebono gaspadinė, dainų karalienė Dailydalė, senoji Marijona... „Vyko generalinė repeticija, kurią atidžiai ir labai reiklia akimi sekė režisierė Andrėja Gričiūtė. Tuo tarpu svečiai ilgokai nesuprato, kad vikaras Antanas Juška – tai mūsų muziejininkas Gediminas Klangauskas, o ne tikras kunigas, kad Marijona – ne Klangių bobelė, o kultūros centro meno vadovė Lina Lukošienė. Suvaidinti, kad profesionalūs aktoriai į tave žiūrėdami raitytųsi iš juoko, irgi nėra paprasta“, – šypsosi Veliuonos kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė, pati spektaklyje vaidinusi klebono šeimininkę. Jono Juškos vaidmenį atliko Naglis Mačėnas, jo brolio Antano – Gediminas Klangauskas. Šis edukacinis spektaklis yra Veliuonos kultūros centro ambicingo projekto – suskaitmeninti Antano Juškos surinktas dainas – dalis.
Atsiliepimai iš svečių
Violeta Steponkutė: „Veliuona ypatinga dėl ten dirbančių ir gyvenančių talentingų žmonių! Kiek supratau, Novelių diena Veliuonoje vyksta jau daugiau kaip 40 metų...Tikrai įspūdinga. O mus, atvykusius į Klangius, apgavo jau nuo pat vartelių į P. Cvirkos muziejų. Pasitiko pats kunigas! Po to jis vaidino spektaklyje. O, galvoju, ir kokia puiki bendruomenė – net patį kunigą prikalbino eiti į sceną. Nepasididžiavo!“
Daiva Škelevaitė: „Ačiū, Violeta Šoblinskaite, už nepakartojamus įspūdžius. Fantastiška popietė ir vakaras. Nuo pradžios iki pabaigos. Veliuona – mūzų numylėta žemė, kur dirba ir kuria tokia daugybė talentingų, bet nepaprastai kuklių žmonių. Violetą su Gasparu seniai pažįstu ir myliu. Bet kaip apstulbino Kultūros centro meno vadovė Lina ir direktorė Violeta! Su tokiais žmonėmis Veliuona taps Europos kultūros sostine“.
negi Šimonytė parodė gerą valią ir padovanojo savo balsus Kniukštai,?
Baigiasi parašų rinkimo prezidento rinkimuose terminas. Parašus surinkę kandidatai