Vasario 17-oji – Pelenų diena. Prasideda Gavėnia – šv. Velykų laukimo metas

Vasario 17 d. – trečiadienį, Pelenų dieną, prasideda Gavėnia – septynių savaičių (40-ies dienų) didžiojo pasninko, susikaupimo ir tylos metas kelyje į pagrindinę krikščionių šventę – šv. Velykas. Šią dieną šventinami ir barstomi pelenai. Taip išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti ir sugrįžti pas Dievą. 

Kada Pelenų diena atsirado ir kuo ypatinga?

Pelenų diena, kaip gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Anuomet ji prasidėdavo Šv. Anastazijos bazilikoje, esančioje Palatino kalno papėdėje, ir baigdavosi Šv. Sabinos bazilikoje Aventino kalno viršuje. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. Pelenų dieną popiežius su procesija eina nuo Šv. Anzelmo į Šv. Sabinos baziliką, kur aukoja šv. Mišias ir barsto pelenus.

Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. Šiandieninė pelenų dienos liturgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus: pelenų barstymą ir pasninką, kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto (leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti). Pagal Bažnyčios nuorodas, „abstinencijos įstatymas (t.y. susilaikymas nuo mėsiško maisto) saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų amžiaus; o pasninko įstatymas įpareigoja visus pilnamečius iki pradėtų šešiasdešimtųjų metų“ (Plg. Kanonų teisės kodeksas 1252).

Ką simbolizuoja pelenai?

Pelenų simbolika plati. Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jau Senajame Testamente sutinkame daug užuominų apie pasibarstymą pelenais arba dulkėmis kaip atgailos ir gedulo išraišką (Joz 7,6; 2Sam 13,19, Ez 27,30; Job 2,12 ir 42,6.). Pirmųjų amžių krikščionys perėmė šią praktiką.

Apibendrinant, pelenai simbolizuoja: myriop einačio žmogaus silpną ir trapų būvį bei jo tuštybę; nusidėjusio žmogaus būklę; atgailą ir gedulą; maldas ir karštą troškimą, kad Dievas ateitų žmogui į pagalbą; prisikėlimo troškimą, turint omenyje tai, kad visi žmonės kviečiami dalyvauti Kristaus prisikėlime.

Pasibarstyti pelenais – tai tarsi atlikti viešą išpažintį. Kitaip tariant, pasibarstymas pelenais yra viešas atgailos aktas, kuris per tą dulkėtą medžiagą įspėja apie Dievo teismą, bet taip pat primena jo gailestingumą. Tas, kuris pripažįsta savo menkumą, išgirsta nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Mesijo pažadą: „[Viešpats] pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, Viešpaties sodintu, kad apreikštų jo šlovę.“ (Iz 61,1-3).

Kaip vyksta pelenų barstymas?

Sekant dar iš XII a. ateinančia tradicija, pelenai paruošiami deginant praėjusių metų pašventintas verbų šakeles. Pelenų palaiminimas ir barstymas vyksta šv. Mišių metu po homilijos. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15) arba „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3,19).

Br. Saulius Rumšas OP

Pagal Bernardinai.lt