Valstybės kontrolė kritikuoja, kaip savivaldybės valdo ir skirsto socialinius būstus

Valstybės kontrolės auditoriai kovo 3 dieną paskelbtoje Valstybinio audito ataskaitoje išsako abejonių dėl Vilniaus miesto ir rajono, Marijampolės, Pagėgių, Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Širvintų, Švenčionių, Plungės rajonų sprendimų, susijusių su socialinio būsto plėtar.

„Savivaldybės dažnai pasirenka brangiausią būsto įsigijimo būdą – naujų būstų statybą, nenaudojamų pastatų rekonstrukciją. Be to, planuojamų statyti naujų ir rekonstruojamų nenaudojamų pastatų vidutinės kainos, palyginti su vidutinėmis kainomis rinkoje, kai kuriose savivaldybėse yra didesnės nuo 2 iki 10 kartų. Tai reiškia, kad savivaldybės už tuos pačius finansinius išteklius socialiniu būstu aprūpina mažiau asmenų ir šeimų, nei galėtų“, – teigia auditą atlikusi Valstybės kontrolė savo ataskaitoje, pavadinimu "Ar užtikrinamas būsto prieinamumas mažas pajamas gaunantiems gyventojams".

Auditoriai ataskaitoje išsako abejonių dėl Vilniaus miesto ir rajono, Marijampolės, Pagėgių, Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Širvintų, Švenčionių, Plungės rajonų sprendimų, susijusių su socialinio būsto plėtra.

2012–2014 m. į socialinio būsto plėtrą valstybė investavo daugiau kaip 21 mln. eurų, savivaldybės – dar 3,6 mln. eurų savo biudžetų lėšų. Už šias lėšas savivaldybės įsigijo apie 900 socialinių butų, tačiau juos kasmet gaudavo tik apie 3 proc. laukiančių asmenų. 2014–2020 m. socialinio būsto fondo plėtrai skirta 49,9 mln. eurų Europos regioninės plėtros fondo lėšų, už kurias numatyta įsigyti 1150 socialinių būstų, bet ir tai nepatenkins viso poreikio – eilėse būsto laukia daugiau nei 12 tūkst. asmenų ir šeimų.

Auditoriai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu šalyje nėra išskiriama, kurioms asmenų grupėms sudėtingiausia savarankiškai susirasti būstą, kurios iš jų yra labiausiai pažeidžiamos. Bendroje eilėje laukia visi mažas pajamas gaunantys asmenys: jaunos šeimos, neįgalieji, likę be tėvų globos, šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų, darbingi asmenys. Visi tikisi gauti socialinį būstą, nors eilėje jo gali tekti laukti nuo 20 iki 30 metų. Dabartinė sistema neskatina laikiną būstą gavusių jaunų šeimų ir darbingų asmenų ieškoti galimybių gauti didesnes pajamas, nes, viršiję numatytas metines turto ir pajamų ribas, jie paramos ir buto nebetektų. Auditas atskleidė ir tai, kad socialiniu būstu gali naudotis asmenys, kurie neturėtų jo gauti. Visus socialiniuose būstuose gyvenančius nesusituokusius ir pajamų nedeklaravusius asmenis, taip pat žmones, kurie gavę butą išvyko iš šalies, nors to nedeklaravo, savivaldybėms sudėtinga sukontroliuoti.

Naujos paramos priemonės – būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos – asmenims taip pat nėra patrauklios. Būsto nuomos kompensacijomis 2015 m. pasinaudojo tik 0,3 proc., o 2016 m. – 6,8 proc. iš planuotų šia parama pasinaudosiančių asmenų ir šeimų. Rinkoje nėra pasiūlos išperkamajai būsto nuomai, ja iki šiol nesinaudojama.

Auditoriai turi pastabų ir dėl savivaldybių socialinio būsto fondo plėtros projektų, finansuojamų ES lėšomis, atrankos. Savivaldybės dažnai pasirenka brangiausią būsto įsigijimo būdą – naujų būstų statybą, nenaudojamų pastatų rekonstrukciją. Be to, planuojamų statyti naujų ir rekonstruojamų nenaudojamų pastatų vidutinės kainos, palyginti su vidutinėmis kainomis rinkoje, kai kuriose savivaldybėse yra didesnės nuo 2 iki 10 kartų. Tai reiškia, kad savivaldybės už tuos pačius finansinius išteklius socialiniu būstu aprūpina mažiau asmenų ir šeimų, nei galėtų. Informaciją apie savivaldos sprendimus dėl socialinio būsto statybos Valstybės kontrolė perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybai, įgyvendinančiai korupcijos prevencijos priemones.

Rekomendacijas dėl paramos būstui išsinuomoti sistemos tobulinimo valstybės auditoriai pateikė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Sprendimus, galinčius padėti tobulinti paramos būstui teikimą, institucijos kviečiamos priimti ir nelaukiant sisteminių pokyčių.