Tas prakeiktas nuolankumas, arba kuo skiriasi didmiesčio ir provincijos žiūrovas

Sekmadienio vakarą nemažai jurbarkiečių nusprendė praleisti kultūringai ir pasidžiaugti ne taip dažnai mūsų mieste įvykstančiu teatriniu įvykiu – profesionaliu spektakliu. Tuo labiau, kad G. Aleksos režisuotame monospektaklyje „Skambutis tėvui“, sukurtame pagal F. Kafkos „Laišką tėvui“, vaidina kraštietis Arnas Ašmonas.

Renginio vieta – Jurbarko krašto muziejus – jokių įtarimų nesukėlė, nors, žinoma, buvo iškilęs klausimas, kiek žiūrovų gali tilpti nedidukėje židinio salėje. Paaiškėjo, kad spektaklį numatyta rodyti Parodų ir koncertų salėje. Prisipažinsiu, tuokart sukrebždėjo nedidelis nerimas – juk kiekvienam, kas yra lankęsis šioje salėje, žinoma, kad specifinė jos akustika labai tinka muzikiniams kūriniams atlikti ir visiškai netinka kalbėjimui. Vis dėlto, šią problemą galima išspręsti su bent minimaliu foniniu įgarsinimu arba atlikėjui įsikūrus arčiau salės centro. Žinoma, tokiu atveju reikėtų gerokai apriboti ir žiūrovų skaičių. Deja, nė vienam iš šio spektaklio organizatorių tokia mintis į galvą nešovė, kėdės buvo sustatytos kaip ir koncertuose, daugeliu eilių ir plačiai, o pamačius, kad žiūrovų susirinko daugiau, negu yra vietų, ši problema nesunkiai išspręsta priekyje pristačius dar vieną kėdžių eilę.
Spektaklio pristatyme viskas atrodė labai gražiai. Vienas intymiausių F. Kafkos kūrinių... Vienpusis dialogas, kurį sudaro pats autorius... Absoliučiai kiekvienam atpažįstami jausmai ir patirtys... Šeimos kaltinimų-atleidimo, aukos ir budelio, bendrumo ir atsiskyrimo bei savo gyvenimo autorystės klausimai... Varijuoja nuo juokingai atpažįstamų situacijų iki skaudžiai atpažįstamų situacijų...
Visa bėda, kad žiūrovai, na, nebent išskyrus tuos, kurie atvyko vėliau už kitus ir todėl turėjo galimybę įsikurti prie pat scenos, nieko panašaus nepamatė. Jau pirmosiomis minutėmis paaiškėjo, kad net gana arti sėdėjusiuosius pasiekia tik banguojantis gaudimas, iš kurio laikas nuo laiko išsprūsta artikuliuotas žodis ar frazė. Beje, tiems, kurie išgirdo bent nedidelę dalį teksto, dar pasisekė, nes galinėse eilėse sėdėję žiūrovai nieko nei girdėjo, nei matė.
Kantriai iškentėjęs šį valandos trukmės nesusipratimą, pabandęs mintyse užsilopyti siužeto spragas ir pasižadėjęs sau perskaityti F. Kafkos kūrinį, kad bent vėliau suprasčiau, kas čia vyko, pats sau pagalvojau, kad vargu ar panaši situacija galėtų vykti Vilniuje ar Kaune. Ir ne tik todėl, kad ten yra daugiau teatro salių, o ir todėl, kad didmiesčio žiūrovas niekada neleistų taip iš savęs tyčiotis. Tuo tarpu mes, vargšai provincialai, kantriai kentėjome šaltoje salėje visą valandą, iš paskutiniųjų bandydami suprasti ir pajusti profesionaliojo teatro aurą ir grožį, o spektakliui pasibaigus – ir paplojome kraštiečiui. Netgi tie, kurie nieko negirdėjo ir nematė, nusprendę nebesikankinti, pasitraukdavo tyliai, užuot atsistoję ir garsiai pareikalavę grąžinti už bilietus sumokėtus pinigus. Kurie, beje, mūsų miesto gyventojams nebuvo tokie ir maži.
Ilgokai svarsčiau, ar verta rašyti šį straipsnį. Tačiau nusprendžiau – jei niekas nieko nesakys, niekas niekada ir nepasikeis. Ar buvo galima tokios situacijos išvengti? Taip. Jei buvo norima spektaklį parodyti kuo didesniam skaičiui jurbarkiečių, visiškai šalia tos nelemtos cerkvės yra Antano Sodeikos meno mokykla su puikia renovuota sale; gretimai įsikūrusioms įstaigoms – muziejui ir meno mokyklai – tikrai nebuvo sunku susitarti.
Viešojoje erdvėje daug kalbama apie pagarbą menininkui ir kūrėjui. Žinoma, tai labai svarbu. Tačiau reikėtų nepamiršti ir pagarbos žiūrovui, tam, kuriam ir skiriamas visas menas. O šiuo atveju būtent tos elementarios pagarbos, pastangų padaryti kaip galima geriau, o ne „ai, bus gerai ir taip“, ir pritrūko.