Sugrįžę iš emigracijos pasirinko Šimkaičius – geresnės vietos gyventi nerastų

Jurbarko kraštas išties ypatingas. Čia ne tik gražus kraštovaizdis, ramuma, bet ir nuoširdūs, bendruomeniški žmonės. Taip apie gyvenimą Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime kalba daug metų emigracijoje praleidusi ir į Lietuvą kurti naujo gyvenimo sugrįžusi raseiniškė Vytautė Mark. Sugrįžusi ne viena, o kartu su sūnumi ir vyru britu. Ne dėl to, kad kažkas jiems nesisekė ar nepritapo svetimoje valstybėje – priešingai, Jungtinėje Karalystėje, Velse, buvo susikūrę užtikrintą gerovę ir karjerą. 

Sugrįžo, nes Vytautė labai norėjo, jog sūnus augtų tame džiaugsme, kokį prisiminė iš savo vaikystės – laisvai bėgiodamas ir žaisdamas su kaimo vaikais ir keturkojais augintiniais, pėsčiomis nueidamas ir sugrįždamas iš mokyklos namo. Kad visa aplinka būtų jauki, puošta gėlynais, o sodo ir daržo derlius šviežias ir ranka pasiekiamas. Kai viską gerai apgalvojo, susidėliojo visus „už“ ir „prieš“, ir susikrovusi lagaminus kartu su vyru Richardu ir septynmečiu sūnumi Konstantinu pernai vasarą atsikraustė į Šimkaičius.

Ieškojo vietos, kad galėtų įsikurti šalia gimtinės, ir ši vieta, kaip pati sako, idealiai atitiko jos įsivaizduotą viziją. Nors staigios permainos, dar ir sutapusios ir su COVID iššūkiais, buvo nelengvos, naujakuriai ne tik susikūrė sau mielą buitį, bet ir stebėtinai greitai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą. Koronaviruso ir karantino bangos metu Vytautė stačia galva nėrė į savanorystę, nes suprato, kad čia geriausiai gali save realizuoti. Taip ji suartėjo su Šimkaičių bendruomene ir įsiliejo į jos aktyvą. Emigracijoje įsigytas kompetencijas ir patirtį moteris tikisi pritaikyti ne tik vietos bendruomenės veikloje, bet ir ugdant vaikus ir jaunimą. Tam kaip tik pasitaikė puiki proga – keli žingsniai nuo namų ji gavo širdžiai mielą darbą.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Mūsų laiko“ numeryje (2020 08 28)