Šiandien minima 40-ties paukščių diena

Keturiasdešimties paukščių diena – kasmet kovo 10 d. Lietuvoje minima diena, simbolizuojanti paukščių parskridimą. Tikima, kad šią dieną jau būna sugrįžę svetur žiemojusių 40 paukščių rūšių. Ši data siejama su masiniu paukščių parskridimu.

Šiuo metu prisimenami ir Keturiasdešimt Sebastijos kankinių Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei parskridusių paukščių šventė buvo pervadinta 40 šventų kankinių diena, IV a. atidavusių gyvybę už krikščionybės išpažinimą. Liturginę ir liaudišką šventę apibendrinus buvo sakoma, kad kankinių garbei atskrenda 40 paukščių.

Dėl žmogaus ūkinės veiklos mažėja natūralių uoksų ir kitų tinkamų vietų paukščių perėjimui, todėl ornitologai kasmet inicijuoja inkilų kėlimo šventes. Nors dėl žmogaus įtakos ir klimato kaitos nuolat pranešama apie nykstančias rūšis, senovės lietuvių suskaičiuotas kovo pradžioje grįžtančių 40 paukščių rūšių kiekis išlieka daugiau ar mažiau teisingas. Liaudies išmintis dažniausiai pateisina šią etnokultūrinę datą. Dėl pastarąjį dešimtmetį švelnesnių žiemų iš Lietuvos neišskrenda žiemoti kai kurios rūšys (pvz., stebimi varnėnų pulkeliai gruodžio mėn. Ventės rage). Vienų paukščių Lietuvoje mažėjant, atskrenda ir pradeda plisti kai kurios pietinės rūšys. Prarastas rūšis pakeičia kitos.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.

Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad būtų pagarbinti parskridę paukščiai.

Šarkelė dūda groja,

O tilviko basa koja.

Aš tilvikui per pilviuką,

Ir tilvikas kartu loja.

Šarka šoka, varna šoka,

O tilvikas vis nemoka.

Aš tilvikui per pilviuką,

Ir tilvikas kartu šoka.

Dainuodami vaikai sutūpę šokinėja poromis vienas prieš kitą ir pliaukši delnais. Kai dainuojama „Aš tilvikui per pilviuką...“ – žaidėjai stengiasi delnu suduoti savo partneriui per liemenį ar pečius ir jį parversti. Jeigu kuris parpuola, tas išeina iš žaidimo.

VANAGĖLIS

Žaidimas labai nesudėtingas. Žaidėjai pasiskirsto poromis ir sustoja vienas už kito vorele. Tai „gaideliai“ ir „vištelės“. Voros priekyje nugara į kitus žaidėjus atsistoja vienas žaidėjas – „vanagėlis“ – ir šaukia: „Bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės, vanagėliui reikia mėsytės, bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės...“ Paskutinė žaidėjų pora persiskiria ir bėga – vienas į kairę, kitas į dešinę voros pusę. Jų tikslas, nepapuolus vanagėliui į nagus, susitikti voros priešakyje ir vėl susikabinti rankomis. Kol gaidelis su vištyte dar nėra susitvėrę rankomis, vanagėlis gali kurį nors pasigauti. Jeigu jam pavyksta tai padaryti, buvęs vanagėlis su nauja pora stojasi voros priekyje, o vanagėliu tampa be poros likęs žaidėjas. Tačiau dažniausiai vanagėliui nepavyksta pasigauti „vištienos“, ir gaidelis su vištyte, padarę didelį ratą, susitinka ir atsistoja voros priekyje. Tada vanagėlis neatsigręždamas vėl liūdnai šaukia „Bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės, vanagėliui reikia mėsytės, bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės...“ Jeigu žaidime dalyvauja vienodas berniukų ir mergaičių skaičius, tai žaidėjai pasiskirsto atitinkamai gaideliais ir vištytėmis, o vanagėlis tada, žinoma, stengiasi pagauti vištytę. Žaidimas yra gana gyvas ir linksmas. Vanagėliui dažnai tenka gerokai pavargti, kol pasigauna sau porą.