Saulius Lapėnas: KAS JUOKSIS IŠ LITO

Nesenai vienas gerbiamas „veikėjas“, gindamas jo įsimylėtą eurą, leido sau suabejoti mūsų protiniais gebėjimais, išsakydamas mintį, kad diskusija apie euro įvedimo naudą Lietuvoje prajuokins tarptautinę bendruomenę. Tik nepatikslino – kokią bendruomenę?
Ko gero, turėjo galvoje linksmus graikus, kipriečius, islandus, portugalus ir kitas tautas. Kurie neblogai gyveno ir linksminosi iki tol, kol įvedus eurą nebegalėjo sulaikyti savo vyriausybių nuo galimybės prisiimti „pigių“ kreditų (kuriuos jiems suteikė dėka to, kad tikėjosi Vokietijos garantijų išlaikant euro stabilumą) ir tuo sukūrė prielaidas krizei, kuri dar toli gražu nesibaigė? O gal turėjo galvoje, linksmus Estijos gyventojus, kurie pagal Eurostato duomenis 2013 metais turėjo didžiausią metinę infliaciją (+2,1 proc.) iš visų euro zonos narių ir beprotišką kainų augimą iki 25 procentų. Kai kitų ES šalių metinė infliacija nesiekė ir 1 procento. Abejoju, ar jiems šiuo metu juokinga.

Nemanau, kad iš mūsų, norinčių išsiaiškinti skubaus euro įvedimo pasekmes, juoksis anglai, kurie tai jau išsiaiškino. Ir tai padarė net du kartus (su savo finansų ministerijos specialistų pagalba): be bankininkų, reali ekonomika jokios naudos negauna. Todėl  net nebesvarsto šios temos. (Detaliau apie tai jau esu rašęs straipsnyje “Pavojingi mitai apie euro įvedimą.“) Ir net švedai nesijuoks iš mūsų. Tie patys gudruoliai švedai, kurie savo pavyzdžiu paneigia pirmąjį fiktyvų skubaus euro įvedimo šalininkų argumentą. 

1. Pirmas fiktyvus argumentas: „Tauta referendume pasisakė už stojimą į ES, o tai reiškia ir už skubų euro įvedimą. Jei pasirašėme, tai reiškia – privalome“.

Švedija į ES įstojo tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuva – įsipareigojusi įsivesti eurą ir pasirašiusi tokią pačią sutartį, po to surengė referendumą, kuriame tauta pasisakė prieš euro įvedimą. Dabar jie ramiai užsiima savo reikalais ir į visus ES vadovybės klausimus atsako: „kai tik tauta bus „už“, tada ir įvesim“. O Švedijos tauta tvirta. Tai ir suprantama, koks sveiko proto valstybės veikėjas linkės savo tautai apmokėti europietiškų politikų klaidas? Tegu patys bailiausi sumoka, tie kurie bijo, kad iš jų juoksis. Žadėjom įsivesti – įsivesim, gal net greičiau nei per šimtą metų, o gal per du šimtus metų...

SUTARTYSE NĖRA JOKIŲ NURODYMŲ DĖL TERMINŲ. (pats tikrinau – aut. pastaba.)
Dar daugiau, pasirašytose Švedijos ir Lietuvos stojimo į ES 2004 metų sutartyse nėra nė žodžio apie Europos stabilizavimo mechanizmo fondą (ESM), kuris pradėjo funkcionuoti nuo 2012 metų. Taip pat niekur nepaminėtas ir šio įnašo į fondą dydis, kurio tuo metu net nebuvo. Ir jei jau šie įnašai turi būti mokami mokesčių mokėtojų sąskaita, tai kodėl nepaklausti jų nuomonės?
O dabar, sužinokime, ar iš mūsų juoksis danai, kurie kartu su anglais savo laiku, prieš pasirašydami pareikalavo ir gavo ypatingą statusą, leidžiantį jiems niekada neįvesti euro. Tačiau jie liberalai ir mano, kad jei iš to bus reali nauda ir tauta to pageidaus, tai kodėl neįvesti? Bet svarbiausia, kad situacija su Danija paneigia antrąjį fiktyvų lietuvių euro šalininkų argumentą.

2. Antras fiktyvus argumentas: „Litas senai pririštas prie euro, o jei taip, tai kodėl sustoti? Reikia eiti iki galo“.

Danijos krona, kaip ir litas, pririšta prie euro. Tačiau Danijos (ekonomiškai ne atsiliekančios šalies) Premjerės Hele Torning Šmidt (Helle Thorning-Schmidt) nuomone, kol ES šalyse nebus išspręstos problemos, „eiti iki galo“ ekonomiškai nenaudinga (bent jau iki 2019 metų). Praeitais metais ji („Blomberg“ agentūrai) pareiškė: „pas mus fiksuotas valiutos kursas veikia jau keletą metų, jis pasiteisino Danijoje. Toks valiutos modelis, be pilnos priklausomybės europietiškos valiutos bloke yra geriausias pasirinkimas Europos šiaurės šalims.“*
Suprantama, kad esame šiek tiek piečiau ir arčiau Graikijos, bet nemanau, kad ši protinga moteris ras laiko pasijuokti iš mūsų ketinimo neskubėti su euro įvedimu. Tuo labiau, kad šiais metais sausio 12 dieną tai patvirtino ir Danijos Užsienio reikalų ministras Holgeris Nilsenas (Holger Nielsen) pasakęs: “…mes privalome laikytis atokiau nuo euro. Tai ne visai patikimas projektas” ** Ir kaip jie nebijo prajuokinti pasaulio?

3. Trečiasis fiktyvus argumentas: „Investuotojai tik ir laukia šio momento. Kai tik įves eurą, jie iš karto puls investuoti Lietuvoje“.

Tegu šią pasakaitę jie papasakoja Graikijoje, Kipre, Ispanijoje ir kitose šalyse, kur jau senai funkcionuoja euras, tačiau daugiau laimės (kaip ir dosnių investuotojų) vis dar nėra. Va tada, tai visi iš tiesų pasijuoktų.

4. Ketvirtas fiktyvus argumentas: „Mes ką visų blogiausi? Šalis be euro – gėda prieš kaimynus“.

 Ko gero, būtent apie tokią mažo žmogeliuko baimę, pranašiškai rašė Marcelijus Martinaitis kūrinyje „Kukučio baladės“:
 „Kaip negražu
 prieš pažįstamus,
 prieš vaikus,
 prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
 kur tokios dailios užuolaidos
 ir blizga švarūs parketai.“

Bet nei Lenkija, nei Čekija, nei Švedija, nei Danija, nei Anglija, nei Vengrija, nei Rumunija, nei Bulgarija, nei Kroatija, kurios savo jėgomis stengiasi atidėti pas save euro įvedimą, galite patikėti, nesijuoks. O tuo labiau Amerika ar Japonija. O pridėjus dar ir šalis kurias tebekrečia krizė, tai jei dėl ko nors bus juokinga, tai nebent tik dėl šiuo metu pasirinkto laiko eiti į euro zoną...

5. Penktasis fiktyvus argumentas: „Litas silpna valiuta. Jos žemas reitingas“.

Keistas argumentas, jei prisiminsim, kad litas pririštas prie euro ir jo kursas priklauso nuo ES Centrinio banko. Aukštas reitingas- tai gerai, kaip ir turėti „Ferrari“ ar vilą Bahamose. Bet ar apsimoka mums skubiai sunaikinti savo valiutą?
Aha, užmiršau dar vieną „svarbų“ argumentą:

6. Šeštasis „svarbiausias“ euro šalininkų argumentas: „Aš taip noriu! Ir taškas.“

Bet tai jau iš Stalino archyvo...

Straipsnis išpausdintas 2014 01 22 laikraštyje „RESPUBLIKA“