Psichoterapeutas atsakė į jurbarkiečio klausimą, kodėl žmonės emigruoja: nepatenkinti savo šalimi tie, kurie nelaimingi?

„Niekas neabejoja, kad viena didžiausių bėdų Lietuvoje – emigracija. Kodėl žmonės mano, kad gyventi kitur yra geriau, lengviau, patogiau? Juk vis išgirstame, kad taip būna toli gražu ne visada, o išvažiavusieji dažnai nusivilia“, – klausė "Valstiečių laikraščio" Petras iš Jurbarko. Į jo klausimą "Valstiečių laikraščiui" atsakė Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Lyginame ir vertiname

Mums nuolat siūlomi įvairūs palyginimų sąrašai: politinių partijų reitingai, didžiausią pelną gavusių bendrovių ar didžiausią bendrąjį vidaus produktą (BVP) turinčių valstybių sąrašai. Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti. Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imame vertinti ir save bei savo kraštą. Taigi surengiame sau, savo aplinkai, o galiausiai savo valstybei, konkurencinį vertinimą.

Viena dažnesnių problemų, kurias psichoterapeuto kabinete bando spręsti klientai, – pernelyg kritiškas savęs vertinimas. Niekas neverčia jų lyginti save su tais, kuriems rastų, ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą kiekvienas gali visiškai laisvai. Tačiau atėjusieji konsultuotis neretai kenčia nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologas R. Wolfas pavadino „sugretinimų karštlige“. Jo nuomone, menkesnė „liga“ yra tada, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia.“ Sunkesnis atvejis, kai bandoma varžytis su žmonėmis, kuriems „ligonis“ visai nerūpi, kurie kartais net nežino, jog su jais kas nors varžosi.

Panašiai kalbėti galima ir apie šalį, kurioje gyvena, mąsto „nelaimingieji“. Jų mąstymą tyrė Miuncheno (Vokietija) universiteto psichologai. Jie tiriamųjų paklausė, kokią šalį, kokios šalies žmones jie laiko sektinu pavyzdžiu ir kodėl taip mano.

Gali pakeisti gyvenimą

Be abejo, buvo žmonių, manančių, jog geriausia šalis gyventi – gimtinė, tačiau buvo ir teigiančiųjų, kad protingesni ir turtingesni gyvena kitur. Įdomus yra šių pažiūrų aiškinimas ir jo ryšys su tiriamųjų gyvenimu. O gyvenimas įvertintas labai paprastai: tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes – tuos, kurie sakėsi esą laimingi, ir tuos, kurie mano, jog laimės jiems trūksta. Laimingieji buvo labiau patenkinti ir savo valstybe ir mažesnė jų dalis teigė, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys. O nusivylusieji savimi gana dažnai buvo nusivylę ir valstybe, kurioje gyvena.

Pirmieji dažniau lygino savo šalį su tomis, kurių gyventojai vargsta (pavyzdžiui, badauja ar kenčia nuo pilietinių neramumų), o antrieji – su turtingesnėmis ar bent malonesnio klimato. Pirmieji teigė nemaną, kad jų šalis turi konkurentų, antrieji pabrėždavo, kad kuri nors šalis juos „aplenkė“, „laimėjo konkurencinėje kovoje“, „geriau save pristatė“. Bene ryškiausias skirtumas – pirmieji buvo labiau informuoti ir lygino realijas, o antrieji lygino realų gyvenimą su svajonėmis.

Visi žmonės turi iliuzijų, daro klaidų. Aptarto tyrimo organizatorių nuomone, daugeliui reikėtų išmokti lyginti tuos pačius dalykus, kritiškai įvertinti turimą informaciją. Kas nutinka, kai žmogus viso to pramoksta? Jo pajamos išauga bent 5 proc! Nedaug, bet vis vien malonu.

Taigi, mąstyti, svajoti ir fantazuoti galime kaip kam patinka, tačiau nepamirškime vienos reikšmingiausių moderniosios psichologijos įžvalgų – pakeitę savo mąstymą ir vaizdinius, galime pakeisti savo gyvenimą.

Valstiečių laikraščio inf.