Psichologės viešnagė Jurbarke: bendraujate kaip „šakalas“ ar „žirafa“?

Jurbarko r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje viešėjusi psichologė Laura Alčiauskaitė mokė jurbarkiečius bendravimo meno. Išmokti bendrauti be smurto – iššūkis ne tik paaugliams, bet ir didžiajai daliai suaugusiųjų. Pastarieji, retai pripažįsta turintys šį trūkumą, matyt, todėl ir į surengtą seminarą, mįslingu pavadinimu „Išmok žirafos kalbą“, susirinko didesnis ratas jaunimo nei vyresnių. Psichologė, pasitelkdama į pagalbą kūrybines interpretacijas, aiškino susirinkusiems dalyviams, kaip atpažinti, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus širdyje ir kaip išmokti naujos bendravimo kalbos. Ne „šakalo“ – reikalaujančios ir kaltinančios, o „žirafos“ – supratingos ir empatiškos.

Išmokti bendrauti pagarbiai pasitelkiama amerikiečių psichologas Marshallo B. Rosenbergo (1934–2015) pozityvioji psichologija, teigianti apie tai, kad žmonės iš prigimties yra geri ir jiems tokiais būti trukdo aplinka. Marshallo B. Rosenbergo, užaugęs neramiame Detroito rajone, ieškojo tokių bendravimo būdų, kurie galėtų būti taikia smurto, su kuriuo susidūrė, alternatyva. Gyvenimo patirtys ir mokslinis darbas paskatino jį sukurti nesmurtinio bendravimo teoriją, padedančią likti mylinčiam ir duoti iš širdies. Rankose laikydamas lėles „žirafą“ ir „šakalą“ jis keliavo į smurtingiausius pasaulio kampelius ir mokė giliau pažvelgti į save – sąmoningai tenkinti ne tik savo, bet ir kitų asmenų poreikius. Rosenbergas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo aplinkoje gali skleisti tiesą ir taiką, išmokti bendrauti pagarbiai ir kurti nuoširdžius tarpusavio santykius.

„Žirafos“ ir „šakalo“ kalbos

Psichologė Laura supažindino jurbarkiečius su skirtingų kalbėjimo manierų pavyzdžiais ir situacijomis, kaip mokytis naujos bendravimo kalbos, kuri vadinama „žirafų kalba“. Mat žirafa turi drąsos iškišti galvą ir dėl ilgo kaklo matyti toli, numatyti pavojus. Ji turi didžiulę raumeningą širdį, draugiška kitiems gyvūnams, ištverminga, maitinasi net tais augalais, kurie turi dyglius. Kai bendraujame „žirafų kalba“, mūsų ausys klauso empatiškai kitam ir sau – mes stebime aplinką, įvertiname situaciją, kalbame iš širdies, prašome, o ne reikalaujame. „Šakališkas“ elgesys ir kalba visiškai kitokia – kritikuojanti, smerkianti ir reikalaujanti. Žmogus „šakalas“ bendrauja kaltindamas, sutelkdamas dėmesį į kito arba savęs teisimą, palikdamas nuošalyje atjautą ir nuoširdumą.

Vienas iš būdų pasitikrinti, kokiomis ausimis – „šakalo“ ar „žirafos“ –  klausomės, tai atkreipti dėmesį į savo jausmus, juos analizuoti. Jei  dažnai pykstame, nesusikalbame, nenuoširdžiai bendraujame, neįsiklausome į kitų poreikius, kritikuojame – esame „šakalai“. Pasakyti tiesiai šviesiai žmogui, kad jis egoistas, tinginys, netvarkingas – nėra geriausia išeitis.   Tokia komunikacija nebus nuoširdi ir pokyčių neatneš. Sulaukti galime iš tokio dialogo tik pasipriešinimo. Kas kita, jei apie netinkamą asmens bruožą pasakysime nuoširdžiai, su empatija, leisdami žmogui suprasti, kad prastai jaučiamės, kai šis taip elgiasi.

Pavyzdžiui, po darbo dienos sugrįžus namo ir pamačius netvarkingą sūnaus kambarį, mama „žirafa“ sugebės įvertinti tai kaip faktą – nesutvarkyta ir ramiai apie tai pasikalbės. Tuo tarpu mama „šakalė“  puls konfliktuoti ir aiškintis užvaldyta pykčio. Yra du variantai – užsipulti dėl netvarkos arba ramiai pasikalbėjus priminti, kad būtų maloniau laiką leisti švariuose namuose. Visada galima rinktis – konfliktuoti ar paieškoti kitokio nesmurtinio bendravimo formos, kuri neatneštų įtampos nė vienai pusei. Net jei ir ne visi mūsų poreikiai bus patenkinti, dėl bendro sutarimo verta kai kada jų ir atsisakyti.