Pavasarinių laumių paieškos su Birute Bartkute: „Arčiausiai širdies – baltiški ženklai“

Vargu ar yra jurbarkiečių, kurie nebūtų girdėję balsingų Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ dainininkių ir jų vadovės Birutės Bartkutės – išskirtinio balso savininkės, tautodailininkės, kurios įspūdingi kūriniai iš žolynų, šiaudų, šieno, medžių šakų puošia visas šventes ir aplinką. 

Visas Birutės gyvenimas artimai susijęs su liaudies daina, muzika, rankdarbiais ir tradicijų puoselėjimu. Šiaudiniai sodai, kupolės, margučiai kasmet keliauja į Birutės dirbinių kraitę, išlaikydami baltišką ženklų simboliką, kurią tautodailininkė pasitelkia kad ir ką kuria. Planuodama visus metus į priekį, Birutė visada turi minčių, kaip kokiai šventei pasiruošti, ką naujo sukurti ir kokį liaudišką motyvą įpinti. Susiruošę su ja praleisti dieną, leidžiamės išbraidžiotais miško takais, ieškodami pavasario ženklų, kuriuos ji šįkart naudoja ne lygiadienio ar margučių šventei, o artėjančiam „Imsrės“ kolektyvo jubiliejui. Dainininkes ta proga papuoš mitologinių personažų – laumių aprėdais, kuriuos kaip tik dabar tautodailininkė ir kuria.

Kūryba – iš gimtų laukų lobyno

Jei savaitgalį nenusimato renginio ar koncerto, Birutės Jurbarke nerasi – lekia į savo gimtinę, Griškabudį Šakių rajone, kur gyvena jos mama ir sesuo. „Mano kaimukas Griškabūdis – Jono Jablonskio (Rygiškių Jono) gimtinė. Čia mano senelių, mano tėvų ir mano gimtinė. Gyvename toj pačioj vietoj, kur stovėjo mamos tėvų namukas“, – pasakoja Birutė. Jos senelis buvo kaimo kalvis, su močiute užauginęs 12 vaikų. Sako, kad visi jie gražiai siuvinėjo, mezgė, siuvo – nepaprastai darbštūs, viską mokantys  ir daug ką sugebantys buvę. Birutė viską atsimena – ir kur stovėjo senelio kalvė, ir kokiais rankdarbiais namai puošti buvo. Ir dabar pagrindiniai akcentai išlikę – ant sienos didžiajame kambary, kur per Onos atlaidus susirenka giminaičiai, kabo senelių nuotrauka, šalia kurios jų palikimas: 2 šventi paveikslai – Marijos ir Jėzaus – o tarp jų Kryžius. „Taip trobose būdavo senovėje“, – aiškina Birutė, pamažu vedanti savo pasakojimu į pačią pradžią – tuos metus, kai ji dar besimokydama Griškabūdžio vidurinėje mokykloje apčiuopė liaudies meno grožį. Tiek dainose, tiek rankdarbiuose. Pirmiausia – atvirukuose, kuriuos ji dekoruodavo šiaudu ir taip prisidurdavo prie kuklaus šeimos biudžeto. Augo su sese dviese, reikėjo tėvams abi į mokslus išleisti, o uždarbis menkas buvo, tad ir ieškojusi būdų, kaip savimi pasirūpinti, užsidirbti. „Mano pirmi darbai iš šiaudų buvo. Seneliui dovanojo tokį 80-mečio sveikinimą – ant drobės iš šiaudų padarytą skaičių. Ir man buvo taip gražu, kad vis tyrinėjau, kaip čia viskas padaryta“, – juokiasi Birutė, prisiminusi tą momentą, nuo kurio šiaudas tapo neatsiejama jos rankdarbių dalimi.  Pasakoja, kad pradžioje visaip tą šiaudą bandžiusi priversti paklusti, kol susiprato, kad iš daržinės parsineštas – nieko vertas. Kad tiktų, reikia pačiai laukuose prisirinkti. Tada jau tą atrinktą šiaudą ji ir lygindavo, ir  ant laikraščio iš pradžių klijuodavo. „Pradžioje nelabai man ten sekdavosi, bet vis bandžiau, tobulinau“, – prisimena. Studentaudama taip atidirbo šiaudo apdorojimo techniką, kad kalėdinių atvirukų nespėdavo prigaminti tiek, kiek būdavo norinčių juos įsigyti. „Kas žinodavo, kad darau, siųsdavo ir į užsienį, giminaičius, draugus sveikindavo. Užsidirbdavau per šventes gražaus pinigėlio“, – šypsosi Birutė pasakodama apie savo pirmuosius dirbinius, gimusius, kaip pati sako, „iš ubagystės“. Pripažįsta, kad tas darbas prie žolynais apkrauto stalo nebuvęs jokia kančia. Kūryba visada jai buvo malonumas – mokykloje ir studijuodama ir dainavo, ir šoko, ir rankdarbių neapleido.

Nuo šiaudo pamažu perėjo prie kitų augalų panaudojimo savo kompozicijoms. Tą, ką rasdavo sodybos pašonėje, tą ir pritaikydavo savo išmonei. Nuo žemės ūkyje auginamų kultūrų iki miško ir pievų žolynų. Birutė šypsosi, kad aplink gimtuosius namus visos pievos ir miškai išvaikščioti, javų laukai išbraidyti – jau daugelį metų ji iš čia maišais tempia žaliavas, iš kurių vėliau gimsta įvairios grožybės, puošiančios įvairias įstaigas, renginių vietas, namus.

„Kai tik neblogas oras, kai noriu pailsinti smegenis, nuraminti savo karštą būdą, kai pritrūksta žaliavos, lekiu į mišką.   O jis čia, visai šalia – už 6 km nuo gimtos sodybos. Čia man aišku, kur kas auga, ko galiu rasti. Jau daug metų žinau, kur voveruškas rinkti, kur mėlynynas, kur bruknynas didžiausias. Ši  žiema itin keista. Dar prieš savaitę keletą saldžių  bruknių vėl su mama ragavom. Labai laiminga ir turtinga esu, nes dar turiu savo mamą. O ji šį gegužį pasitiks jau 89 pavasarį!“, – pasidžiaugia Birutė savo praleistu savaitgaliu kaime, kai ją sutinkame prie Jurbarko kultūros centro pirmadienio rytmetį iškraunančią iš automobilio bagažinės krepšius su prisiskintais žolynais.

Nuo atvirukų – prie šiaudinių sodų

Baigusi Griškabūdžio vidurinę mokyklą Birutė Klaipėdoje  studijavo chorinį dirigavimą. Dar mokydamasi konservatorijoje domėjosi liaudies dainomis, dalyvavo etnografiniame ansamblyje, vadovaujamame Rūtos Vildžiūnienės. 1986 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti Eržvilko kultūros centre meno vadove, kur šalia liaudiškų dainų ėmėsi ir smulkių rankdarbių. Kol vieną dieną į jos gyvenimą atkeliavo... šiaudiniai sodai. „Būdavo pamatydavau šiaudų sodus, galvodavau, aukštas kosmosas čia man. Eržvilko bibliotekos vedėjai vaikai buvo tokį sodą padovanoję, tai bandžiau pati išsiaiškinti, kaip jis čia suvertas. Nieko taip ir nesupratau“, – prisimena Birutė, kuriai, kaip pati sako, atsivėrusios akys tik nuvykus seminarą Vilniuje, 1988 metais. Čia ją mokė, kad reikia klijuoti sodą, kad jis nesuirtų, bet greit supratusi, kad klijuoti nieko nereikia. Užtenka tinkamą žaliavą surinkti. „Kai kerpi šiaudą, jis turi neskilti, kitaip nieko neišeis“, – aiškina Birutė, rodydama savo pintus senovinius šiaudų sodus.  

Kiek ji pati seminarų, pamokų pravedusi mokydama juos verti, nesuskaičiuotų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visiems norėjosi atsigręžti į savo šaknis, protėvių palikimą, kultūrą. Grožėdavosi mokytojai, būrelių vadovai tautodailininkės darbais ir norėdavo patys panašius kurti. Tokius, kuriuose atsispindėtų ir tradicijos, ir  baltiški ženklai, simbolika. Sodai pamažu tapo jaukia namų puošmena ir iki pat dabar išliko madingi, tik retas juos verti moka ir gali kitus pamokyti.

Ne tik šiaudai Birutės rankose atgyja. Daug dirbinių ji yra pagaminusi ir iš kitos žaliavos – kukurūzo. Parodose sulaukdama klausimų, kas per žaliava, iš kurios padarytos išskirtinės kompozicijos, mįslingai nutylėdavo, o lankytojai kraipydavo galvas apžiūrinėdami sausuolius nesuprasdami, kas čia per stebuklas. Bet netrukus ir su kukurūzų maišais keliavo į seminarus, mokydama pinti, rišti ir kitaip pritaikyti liaudiško meno tradicijoms šią žaliavą. Nors ir suvalkietė, bet viską, ką pati atrasdavo, noriai dalinosi su kitais. Mokė ir suaugusius, ir vaikus fitodizaino paslapčių, dirbiniais puošdavo įstaigų interjerą. O Birutės šiaudiniais paukščiukais ir dabar džiaugiasi dažnas jurbarkietis – tiek jų savo renginiuose  yra pridovanojusi.

Kūrybai ribų nėra

1990 m. pradėjusi dirbti Jurbarko kultūros namų metodininke liaudies tradicijų ugdymui, B. Bartkutė subūrė folkloro grupę „Imsrė“, kuriai vadovauja iki šiol. „Imsrė“ šiandien jau išaugo į dvi folkloro grupes – suaugusiųjų „Imsrę“ ir vaikų „Imsriukus“. Birutės iniciatyva nuo 2006-ųjų kas antrus metus organizuojamas tarptautinis folkloro festivalis „Ant vandens“, į Jurbarką sutraukiantis daugybę Lietuvos ir užsienio šalių folkloro kolektyvų. Jei dalyvavote, tikrai pamenate ant ratukų vežamus iš žolynų padarytus įspūdingus paukščius – žąsis, gaidį, povą. Šios grožybės tai vis Birutės ir jos pagalbininkų įgyvendinta mintis. Štai ir dabar  tautodailininkė užsivertusi visus kampus šakomis pluša, riša, vynioja, pina, o nupynusi – deda ant pečių, galvos – matuojasi. Ir kaip gi kitaip – ne interjerui, o savo „Imsrės“ dainininkėms sceninius aprėdus kuria.

 „„Visą šią nešaltą žiemą gaminu, kuriu laumių apdarus: karūnas, skėčius, sijonų įv. detales. petnešas, rankoves, kalnierius ir t. t. Vaikų grupei – laumių vaikams: kepurytes su paukščių, gyvatėlių vabalėlių, augalėlių stilizuotais ornamentais. Juk niekas nėra matęs tų laumių nei jų vaikų“, – juokiasi Birutė rikiuodama savo darbo kambaryje žalius raizginius, kuriuos išvyniojus pasimato prašmatnūs aprėdai, kuriuose pasimato tautodailininkės pamėgta ornamentika ir simbolika. „Ruošiuosi festivaliui ant vandens ir darau tai, kas iš tolo matoma – pasipuošim laumių rūbais“, – atskleidžia vasaros planus Birutė. Šie metai jai išskirtiniai. Sukaks 30 metų, kai ji dirba Jurbarko kultūros centre ir vadovauja ansambliui „Imsrė“.

O kai atsitraukia nuo dainų ir žolynų... ji dar spėja kurti raštus riešinėms, rankinukams, siuvinėti juos ir visokių panašių darbų darbelių sau susirasti. Birutė Bartkutė su „Imsre“ yra parengusi ir tautinio kostiumo programą, kurią pristato įvairiuose renginiuose. „Imsrės“ dainininkes, demonstruojančias gražiausius tautinius kostiumus, galima pamatyti Z. Kalesinsko ir A. Vandytės knygos „XIX a. pr.–XX a. pr. lietuvių merginų ir moterų tautiniai kostiumai“ iliustracijose.

Paklausta, koks baltiškas simbolis dominuoja jos rankdarbiuose, atsako, jog svastika arba kitaip – sūkurėlis. Mat baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Svastika – vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, tapoma ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas – sūkurėlis.

Paklausta, kodėl savo gyvenimo kelio palydove pasirinko liaudies kūrybą, Birutė primena, kad daina ir tautodailė visada ir visur lydėjo lietuvį. Megzdavo, ausdavo, pindavo senovėje vakarais ir dainuodavo. Ir ji pati kuo beužsiimtų, vis šalia rankdarbių įpina dainą.

Žinodami, kad straipsnis apie tautodailininkę Birutę skaitytojus pasieks kovo 20-ąją, Pavasario lygiadienį, paprašome jos kokių nors liaudiškų burtų, ritualo, kuris sėkmę pritrauktų, ligas nubaidytų.

„Noriu pasiūlyti per LYGIADIENĮ visiems išeiti į gamtą!  Į mišką! O ten pamatys ne tik įspūdingai žaliuojančias įvairiausias samanas, bet ir žydinčius varlacibulius, žydinčias vištapienes, sprogstančius kačiukus! O koks paukščių čiauškėjimas!? Nenusakomas! O gražuolės gervės pakelėse tik klykauj! O pempių pulkai po arimus vis tupinėja! Na o  gandrai, jau susiporavę, kažkur vis lakioja. Na tikrai  tie  ,,Saulės varteliai greit atsivers ir pavasaris vėl mus visus pasveikins!“, – linki jurbarkiečiams Jurbarko kultūros centro meno vadovė, Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ narė Birutė Bartkutė.

Kol koronavirusas alsuoja į kuprą, mūsų pašnekovė ragina nepatingėti pasivaikščioti gamtoje, pasikrauti teigiamos energijos ir patiems užsiimti kūryba.