Pats laikas pasirūpinti Kalėdaičiais

Kalėdaičių (plotkelių) – laužomų per Kūčių vakarienę – įsigyti galima tik bažnyčiose. Nors šiais metais prie Kūčių stalo sėsime tik su artimiausiais vienos šeimos nariais, mums kaip niekad bus svarbus šis šeimos bendrystę ir vienybę įkūnijantis simbolis.  Jurbarko Klebonas dekanas – kun. teol. lic. Darius AUGLYS informavo, kad kalėdaičių (plotkelių) galima gauti klebonijoje.8.30- 10.45 val.16.30- 17.45 val.arba po mišių nuo 18.30 val.

Ka­lė­dai­tis (ne­pai­nio­ki­me jo su per šv. Mišias gau­na­mu Kris­taus Kū­nu – tai du vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai) sim­bo­li­zuo­ja šei­mos ben­drys­tę ir vie­ny­bę, nes duo­na yra ke­pa­ma iš dau­gy­bės grū­dų. Kai Kū­čių va­ka­re lau­žo­me ka­lė­dai­tį, pa­sižada­me da­ly­tis vie­ni su ki­tais Die­vo ma­lo­nė­mis, mei­le, rū­pes­čiais, džiaugs­mais, ne­šio­ti vie­ni ki­tų naš­tas. To­dėl ka­lė­dai­čio lau­žy­mas pa­ly­di­mas pa­ties Jė­zaus iš­mo­ky­ta „Tė­ve mū­sų“ mal­da, ku­ri yra Die­vo vai­kų vie­ny­bės mal­da. Šv. Mo­ti­na Te­re­sė sa­ky­da­vo: „Besimel­džian­ti šei­ma išlie­ka vie­nin­ga“.

Šei­ma – tai vie­nin­gas or­ga­niz­mas, o ben­dra mal­da šią vie­ny­bę nuo­lat at­nau­ji­na ir kurs­to. Krikš­čio­niš­ki Kū­čių šven­tės pa­pro­čiai nu­krei­pia mū­sų žvilgs­nius į Jė­zų, ku­ris yra kiek­vie­nos krikš­čio­nių šei­mos šal­ti­nis ir cen­tras.

Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Kūčiose kalėdaičių laužymo paprotys turi istorinę kilmę ir gilią simbolinę prasmę. Kalėdaičių naudojimas primena senovės Eulogiją – bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiems. Dvasininkai šią pašventintą duoną siųsdavo į savo parapijiečių namus kaip bendrystės ir tikėjimo vienybės su jais ženklą. Kalėdaičių baltumas primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalintis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių į pasaulį atnešė gimęs Kristus. Nuo pat Krikščionybės pradžios tokia šventinta duona buvo svarbi jungtis tarp tikėjimo bendrystėje gyvenančiųjų. Ši nerauginta, pašventinta duona primena agapės – duonos dalinimosi tradiciją.

Į namus turėtume parsinešti tiek kalėdaičių, kiek asmenų valgys Kūčių vakarienę. Parapijos klebonas tokiu būdu, kalėdaičių pagalba, perduoda kiekvienam parapijiečiui linkėjimus ir sveikinimus. Jis tą šventą vakarą išgyvens dvasinę bendrystę su visais jo parapijoje esančiais pakrikštytaisiais, o ir kiekvienas laužantis jam perduotą kalėdaitį išgyvens bendrystę ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su visa bažnytine bendruomene. Nuo seno šeimininkai, išleisdami samdinius šventėms namo, visada įdėdavo parsinešti – dovaną Kalėdų proga, o tarp kitų maisto produktų visada būdavo duonos kepalas, juk duona – lietuviui šventas valgis. Tokiu būdu buvo nešama gera linkinti žinia kitiems namams.