Pasivaikščioti prie užtvankos skirta pakrantės juosta, per Smukučių sodų sklypus – tik su leidimu

Prieš kurį laiką sulaukėme vieno „Mūsų laiko“ skaitytojo prašymo išsiaiškinti, ar Smukučių sodų bendrijos gyventojai, turintys sklypus Mituvos užtvankos pakrantėje, gali juos aptverti, nepalikdami praėjimo prie vandens telkinio. „Einant palei užtvankos pakraštį, krantinės viršuje matosi vien tvoros. Vartai rakinami, jokio nusileidimo ar pakilimo aukštyn. Įdomu, ar galima taip užtverti praėjimą iki vandens. Kokie reikalavimai taikomi vandens telkinių pakrantėms?“, – klausia skaitytojas.

Kaip išsiaiškinome, VĮ Registrų centro plane visas šlaitas yra nesuformuota miško paskirties žemė. Pakomentuoti šią konkrečią situaciją Smukučių soduose paprašėme Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus specialistų. Šie paaiškino, kad gyventojams nereikėtų tikėtis nusileidimo ir prieigos prie kiekvieno vandens telkinio toje vietoje, kur šie pageidauja. Kartais į pakrantę veda vienas ar du praėjimai, kuriais galima pasinaudoti patenkant prie vandens.

„Įvertinus VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio duomenis, Jūsų pateiktas fotonuotraukas, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriuje turimus kitus dokumentus nustatyta, kad greta Jurbarkų tvenkinio yra dvi sodininkų bendrijos, t. y.  „Mituva“ ir  „Pasaka“, esančios Jurbarko mieste. Šios dvi sodininkų bendrijos nesiriboja tiesiogiai su Jurbarkų tvenkiniu, nes jas nuo tvenkinio skiria valstybinės reikšmės miškas, kurį administruoja Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioninis padalinys. Mūsų duomenimis, šis valstybinės reikšmės miškas nėra užtvertas tvoromis, todėl visi asmenys netrukdomai Jurbarkų tvenkinio pakrante gali judėti pėsčiomis, o žvejai netrukdomai prieiti prie tvenkinio žvejoti. Pagal VĮ Registrų centro posistemės „GeoMatinkas duomenis, Jurbarkų tvenkinio apsaugos zona ir juosta daugumoje vietų sutampa su valstybinės reikšmės miško ribomis, kai kur ji siauresnė, kai kur platesnė“, – paaiškina Jurbarko skyriaus vedėjas A. Baltrušaitis. (žr. ortofoto nuotrauką).

Specialisto tvirtinimu, visais atvejais, net ir tada, kai privati žemė ribojasi su vandens telkiniu, taikomi reikalavimai palikti priėjimą prie vandens atvirą. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta nuostata, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama tverti tvoras, kitais statiniais, įrenginiais ir (ar) įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudyti pakrante praeiti asmenims  paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos (esant vidutiniam vandens lygiui). Jeigu žemė pirmuosius 5 metrus nuo vandens telkinio kranto linijos yra užpelkėjusi arba yra stačiame šlaite (skardyje), nurodytas užtvėrimų draudimas taikomas didesniu atstumu nuo vandens taip, kad bent vieno metro pločio žemės juosta būtų tinkama asmenims praeiti vandens telkinio pakrante.

Įstatymas suteikia teisę tik praeiti (vaikščioti) pakrantės juosta, tačiau taikydami teisės aktus sistemiškai, bei atsižvelgdami į konstitucinę nuosavybės neliečiamumo nuostatą bei nuosavybės apsaugą įtvirtinančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, galima teigti, jog tokia teisė neapima teisės eiti per privatų žemės sklypą ne apsaugos juostos ribose, stovyklauti asmens privačioje valdoje, nes tai būtų nuosavybės teisės pažeidimas, nesuderinamas su aptariamos teisės įgyvendinimu. Lieptais, esančiais vandenyje, galima naudotis.

„Dėl patekimo per sodininkų bendrijų „Mituva“ ir „Pasaka“ teritorijas, paaiškiname, kad valstybinės reikšmės mišką ir šias sodų bendrijas skiria šioms sodų bendrijoms priklausančios tvoros, kurios įrengtos apie 1965–1975 metus, taigi, jeigu pašaliniai asmenys, ne šių sodo bendrijų nariai, nori patekti per jų teritoriją, tai vartų įrengimo klausimą turi derinti su šių sodo bendrijų pirmininkais“, – patikina A. Baltrušaitis.

Jeigu kam kiltų noras užtverti į nuosavą teritoriją patenkančią vandens telkinio krantinę, tektų atsakyti pagal įstatymą. Savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas vandens telkinių naudojimas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Pakartotinai įvykdytas nusižengimas, arba po rašytinio įspėjimo vengimas grąžinti savavališkai užimtą žemę, mišką ar vandens telkinius arba nutraukti savavališką vandens telkinių naudojimą užtraukia baudą nuo penkių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrius dėl priėjimo ribojimų prie Jurbarkų tvenkinio ar kitų telkinių iki šiol iš asmenų nėra gavęs.

„Mūsų laiko“ inf.

 Asmens duomenų apsauga