Pasitinkame Kristaus kančios – Verbų sekmadienį

Sekmadienį, keliaudami į bažnyčią, nepamirškite pasiimti verbos ar kadagio šakelės. Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje mišios vyks 8.00; 10.00 ir 12.00 valandomis. Mišių metu bus šventinamos verbos. 

Sekmadienį prieš šv. Velykas krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, „širdžių jam atvėrimo“ šventę. Remiantis Evangelijos pasakojimu apie Kristaus garbingą įžengimą į Jeruzalę, kai jam po kojomis buvo klojamos palmių šakos, daugelyje krikščioniškų kraštų ši diena vadinama Palmių švente (diena).

Verbų sekmadienį katalikai simboliškai atkartoja Kristaus įžengimo į Jeruzalę momentą, tik palmės dažniausiai pakeičiamos vietiniais augalais. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose, procesijos metu po kunigo kojomis klodavo žilvičio šakeles. Lietuvoje palmių šakas simboliškai atstoja vietinių augalų – žiemą vasarą žaliuojančių kadagių ar pavasarį išsprogusių beržų, karklų (kačiukų) šakelės surištos į puokštelę ir vadinamos verbomis. Daug kur tikrosiomis verbomis laikomos tik kadagio šakelės (ypač Suvalkijoje).

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi turėti verbą: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“.Iki šiol gerai žinomas Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Grįžę iš bažnyčios, žmonės pašventintomis verbomis plakdavo vieni kitus. Plakant buvo sakoma tam tikra žodinė formulė, kuri skirtingose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi, pavyzdžiui, ,,Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas”; „Ne aš plaku, Verba plaka. Po nedėlios ir Velykos. Ar duosi margutį?“ arba „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“. Plakamasis turėdavo prižadėti duoti per šv. Velykas margutį. Čia mes matome atsilyginimo už paslaugą momentą, kadangi nuplakimas pašventinta verba turėjo apsaugoti žmogų nuo įvairių blogybių, sustiprinti jo sveikatą.Tikėta, kad verba turi apsauginių galių. Ji apsaugo nuo piktųjų dvasių – manyta, kad neturinčius namuose verbos persekioja velnias.

Verba saugojo ir nuo pavojingų atmosferos reiškinių – perkūnijos, krušos, liūčių. Ji naudota smilkymui – buvo aprūkomi namai, artinantis audros debesims, tikintis, kad perkūnas į juos netrenks arba, kad audros debesys išsisklaidys. Smilkstančia verbos šakele aprūkydavo pirmą kartą į laukus išgenamus gyvulius, bičių avilius, einantį pirmą kartą arti artoją ir kt.Verbai buvo priskiriama ir gydymo galia. Verbų sekmadienį veždavo į bažnyčią ligonius. Tikėdavo, kad, kunigui pašlakščius juos verba, šie pasveiks. Verba plakdavo bei aprūkydavo ligonius ir namuose.Pašventinta verba, paparastai užkišta už sijos ar šventųjų paveikslo, saugojo namus iki kitų metų Verbų sekmadienio. Parsinešus naują verbą, senoji būdavo sudeginama.

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, daugelyje krikščioniškų kraštų vadinama tiesiog Šventąja savaite. Tai – Kristaus kančios ir mirties atminimo laikas. Visos šios savaitės dienos įvardijamos didžiosiomis, nes per jas prisimenami didieji Bažnyčios įvykiai: stebuklai, kuriuos padarė Išganytojas, Paskutinė vakarienė, per kurią Judas išdavė Kristų, Kristaus nuteisimas, atvedimas į Golgotą, nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas. Didžiosios savaitės metas ypač glaudžiai susijęs su šv. Velykų laukimu, dvasiškai ir fiziškai ruošiamasi vienai didžiausių metinių švenčių.

Didžiąją savaitę lietuviai katalikai eidavo į Bažnyčią atlikti metinės išpažinties, kruopščiai tvarkydavosi savo namus ir kiemą. Šią savaitę buvo gausu įvairiausių draudimų, magiškų veiksmų, turėjusių nulemti žmogaus sveikatą bei sėkmingą ūkinę veiklą. Tikėta, kad visą šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolinti, nes nesiseks gyventi. Didžioji savaitė taip pat žymėjo Gavėnios pabaigą.