Nuotolinis ugdymas: vieniems – pažinimo galimybės, kitiems – varginantis chaosas

Nuo kovo 30 d. rajono mokyklose prasidėjęs nuotolinis ugdymas tęsiasi jau dvi savaites. Pirmosiomis dienomis ugdymo įstaigas užgriuvęs iššūkis pamažu įveikiamas – prisijungta prie mokymo programų, retesni techniniai nesklandumai, daugiau susikalbėjimo ir darbo tvarkos. Pamažu apsirūpinama ir darbui būtinomis priemonėmis – kompiuteriais, interneto kortelėmis. Mokyklų vadovai įsitikinę, kad pirmasis etapas praeitas sėkmingai – pamokos nuotoliniu būdu vyksta gana sklandžiai, pedagogai naudoja įvairias programas ir nuotoliniu būdu perduoda visą reikiamą žinių bagažą. Tuo tarpu dalis tėvų, ypač, kurių vaikai pradinukai, tikina, kad šeimoms perkeltas mokymosi krūvis akivaizdžiai per didelis: dienotvarkė įtempta ir ištęsta, užduočių daug ir jaučiamas pervargimas. „Noriu į mokyklą“, – tokį pageidavimą išgirdę tėvai ir mokytojai šypsosi, nes dar prieš mėnesį taip kalbėdavo  tik mažiausieji. Dabar į mokyklą mielai eitų ir vyresni, ir tam jie sako turintys priežasčių.

Ugdymui nuotoliniu būdu buvo pasiruošta per labai trumpą laiką. Tam mokyklos teturėjo dvi savaites. Įprastomis sąlygomis tokiam pasirengimui, kaip teigia švietimo ekspertai, būtų prireikę ne mažiau pusės metų. Mokyklų pedagogai ir dabar ieško geriausių metodų, tinkančių tokiam ugdymui – naudoja po kelias skaitmenines platformas, žiūrėdami, kad geriau pasiteisins. Šią savaitę rajono mokyklas pasiekė trūkstamos mokymo priemonės – planšetiniai kompiuteriai ir interneto kortelės. Pirminiais skaičiavimais, Jurbarko rajone kompiuterių trūko 185-iems mokyklinio amžiaus vaikams. Jurbarko savivaldybė gavo  150 vnt.  

„150 planšečių buvo parvežta į Jurbarko savivaldybę penktadienį (balandžio 3 d.), o pirmadienį buvo išdalinta mokykloms. Nuvežta prie durų ir paduota. Ne tik planšetės, bet ir interneto kortelės. Kada gausime (ir ar išvis gausime) likusias 35 planšetes – nežinome. Ministerija paaiškino, kad jeigu kažkam bus per daug, ar kuri nors kita savivaldybė atsisakys, tuomet galbūt ir gausime papildomai. Dar kartą pasitikrinsime poreikį su mokyklomis – galbūt kompiuterių klausimą mokyklos išsisprendė kažkaip kitaip, tarkim, panaudodamos mokyklos kompiuterių klasės kompiuterius, ir tada žiūrėsime, ką toliau galime padaryti“, – „Mūsų laiką“ informavo Jurbarko r. savivaldybės  Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Jolita Jablonskienė.

Pirmosios dvi mokymosi savaitės parodė, kad labiausiai nuotolinis mokymasis iš darnios rikiuotės išvedė ne ugdymo įstaigas, o... šeimas. Darbas namuose sutrikdė įprastą ritmą, tėvams teko organizuoti nuotolinio darbo vietas ne tik sau, bet ir atžaloms. Vienu metu dalyvauti pamokose ir suderinti savo tiesioginio darbo užduotis pavyko ne visiems. Dalis jų pasiėmė nedarbingumo pažymėjimus vaikų priežiūrai, kiti suderino su darbdaviu laisvą grafiką. „Iki 17 val. sėdžiu su vaiku, trečioku, o iki vėlumos – prie savo darbo“, – atvirauja viena mama. Pasak jos, vienas vaikas nesugebėtų savarankiškai persijunginėti  programų, susižiūrėti visų atsiųstų darbų ir juos atlikti.

Tie, kas augina keletą vaikų, ir namuose dar dirba nuotoliniu būdų, imasi už galvos. „Dabar jau lyg įsivažiuoju, bet pirmomis dienomis galvojau, kad išprotėsiu. Savo darbus turiu daryti, pirmokei visą laiką šalia padėti ir dar ikimokyklinukės atsiųstas užduotėles kartu ruošti. Į tarpus – pietus reikia. Gerai, kad mano darbdaviai į tai lanksčiai pažiūrėjo, nes patys augina mažus vaikus, sudarė laisvą grafiką, bet praktiškai iki pavakarių tenka padėti vaikams įveikti užduotis, o tada iki nakties – savo darbus. Jei tai tęstųsi savaitę, dvi, dar galima pakentėti, bet jei tai bus ilgam, kažin kaip seksis“, – atvirauja kita mama.

Ar tokiais pastebėjimais nesidalina su mokytojais? Sako kol kas susilaikantys nuo komentarų. Viena mama juokiasi, kad niekas iš tėvų nenori pasirodyti žioplesnis už kitus – juk vertinami ne tik vaikų, bet ir tėvų  sugebėjimai suorganizuoti mokymą. O ir tarp mokytojų jau vyksta „lenktynės“ – kuris daugiau išmokys, kurio klasė parodys geresnius rezultatus.

 Vyresniųjų klasių mokiniai taip pat pasakoja esantys apkrauti dideliu informacijos kiekiu, kurį reikia savarankiškai apdoroti ir pasiruošti įvairiems atsiskaitymams. „Vaizdo pamokose daug greitai pateiktos informacijos, iki galo taip ir nesupranti. Paklausti galima, bet ne tikra pamoka, neprieis, atskirai nepaaiškins“, – pasakoja gimnazistai. Kai kurie atvirauja, kad patys sunku savarankiškai mokytis, nes tenka ilgai sėdėti prie užrašų. „Jau geriau į mokyklą eiti“, –  tokie ir panašūs atsiliepimai girdimi iš vyresnėlių. Tą pageidavimą girdi ne tik tėvai.

„Kai kurių klasių mokiniai domėjosi, kada bus galima grįžti mokytis į jiems įprastą klasę. Vadinasi, daliai mokinių taip pabodusi mokykla ilgainiui gali tapti labiau trokštama ir mielesne nei anksčiau“, – pasvarsto Naujamiesčio progimnazijos pavaduotoja J. Tamošaitienė.

Visą straipsnį skaitykite „Mūsų laike“ (04 10)

 stacionarūs kompiuteriai