NUOMONĖ: klasė su šešiais devintokais. Norisi verkti

Džaugėsi, bet tai matant norėjosi verkti. Klausučių S.Santvaro pagrindinės mokyklos būsimų devintokų tėvai džiūgavo. Rajono politikai nusileido – rugsėjo pirmosios išvakarėse davė palaiminimą veikti devintokų klasei su šešiais mokiniais. Tėvai po tokio sprendimo netvėrė džiaugsmu, bet kaip tik dėl to norisi verkti. Tėvams bus patogiau – vaikas arčiau namų ir todėl nereikia sukti galvos, į kurią mokyklą jį leisti. Gal patogiau ir tiems šešiems vaikams, bet ar tikrai jiems nuo to bus geriau? Ar mokytojai buvo sąžiningi ir pasakė tiems vaikams – gerai. Jūs pasilikite. Bet žinokite, kad tuomet jūs gausite mažesnį žinių bagažą. Ir tai nutiks jau vien dėl to, kad mažoje klasėje tarp klasiokų (labiausiai motyvuoti išėję) nebebus konkurencijos. Tėvai, kuriems rūpi jų atžalų išsilavinimas, greičiausiai surado išeitį – pasirinko artimiausią didžiausią mokyklą. Nesvarbu, kur ji būtų – Jurbarko, Raseinių ar Kauno rajonuose.

Įdomiausi argumentai, kodėl reikia išlaikyti devintą klasę šioje (ir kitose, kurios susidūrė su šia bėda) mokykloje. Vadovybė ir mokinių tėvai tikina, kad vaikai išvargs važiuodami į toliau esančias mokyklas. Bet žiūrėkite, kaip yra. Jei dabar atrodo problema važiuoti 20 ar daugiau kilometrų, kas bus, kai vaikas baigs mokyklą ir jam reikės važiuoti į Vilnių, o gal net Londoną. Pajuokaujant, gi nesteigsi Klausučiuose atskiro universiteto. Vaiką vis tiek reikia paleisti. Jam reikia mokytis savarankiškumo jau gyvenant su tėvais.

Akys labiausiai kliūna už kito argumento. Vaikai nepritaps naujoje vietoje. Ar tikrai taip bus? O gal yra taip, kad mokytojai (dar blogiau, kad tėvai) taip įtikina tuos vaikus. Prisiminiau vieną kaimo mokyklų pedagogų konferenciją Zarasuose, skirtą kaimo mokyklų išsaugojimui, ir kuri vyko prieš penkerius metus. Jau tada Zarasų rajono mokytojai guodėsi, kad jų mokyklas nori uždaryti ir kad dėl to, jų manymu, labiausiai nukentės vaikai. „Kam kaimietukui į miestą? Jis juk lėtas, ramus. Miesto vaikai kitokie. Jie gi kaimietuką skriaus“, - tiesiai šviesiai kalbėjo vienas kaimo mokyklos lietuvių kalbos mokytojas, apie priežastis, kodėl nereikia uždaryti kaimo mokyklų. Skamba baisiai, tiesa? Kompleksų, baimių toks mokytojas gali įvaryti bet kam. Šis mokytojas būtų sulaukęs daugiau pagarbos, jei pasakytų – man rūpi išlaikyti savo darbo vietą.

Ar jūs norėtumėte, kad jūsų vaikus mokytų toks „rūpestingas“ mokytojas? Man rodos, kad ne.

 Žodis ne tik prikelia, bet ir žudo. Šiuos žodžius tarsi maldą prieš kiekvieną pamoką turėtų pasakyti kiekvienas pedagogas. Jei dažniau apie tai galvotų, nebūtų tokių patirčių, kurios išgąsdins labiau nei siaubo filmai per Lietuvos televizijas.

 Štai keli pavyzdžiai, kurie nebūtinai iš Jurbarko rajono gyvenimo. Viena mokytoja, vaikui girdint, sako taip: ko iš jo norėti. Užtenka pasižiūrėti, kas jo tėvai. Mama melžėja, o tėvas traktoristas.“

Arba viena draugė iki šiol negali pakęsti mokytojų. Reikia pripažinti, kad yra už ką. Mokytoja (ne iš Jurbarko) jos nepriėmė į orientavimosi sporto būrelį, nes „tavo kojos per trumpos“. Visos klasės merginos tiko, tik ji viena ne. Pasirodo, mokytoja tiesiog nemėgo jos motinos. Beje, dabar ši mergina turėtų, ką pasakyti tai mokytojai – bėga maratonuose.

 Grįžkime prie Klausučių. Apmaudu ir dėl rajono politikų. Ne tik dėl to, kad jie tiems šešiems mokiniams padarė meškos paslaugą, bet ir parodė, kad bijo priimti nepopuliarius sprendimus. Ilgainiui nutiks taip, kad į juos kreipsis kaimo mokyklų bendruomenės, kad pasigailėtų ir neuždarytų jų mokyklų. O kad uždaryti reikės – nereikia abejoti.

 Dabar pats metas priimti nepopuliarius sprendimus ir jau dabar spręsti, kurias mokyklas uždaryti ir kaip tai padaryti. Savivaldos rinkimai dar toli. Kol jie ateis, galima pajuokauti, kad rinkėjai spės pamiršti, kas padarė tokius nepopuliarius sprendimus. Arumentai uždaryti mokyklas (paliekant pradines mokyklas) svarūs. Kaimo mokykloms pinigų užtenka tik pastatams apšildyti ir pedagogų algoms susimokėti. O kur išlaidų eilutė naujai moderniai mokslo įrangai įsigyti? Investicijų į mokinių ugdymą – nulis.

 Baigsiu apie mokytojus. „Bus sunku. Na ir kas? Užtat bus įdomu. Tu visur surasi bendraminčių ir draugų. Permainos – visada į naudą. Tik medis nejuda. Nesiseka mokytis? Pasistenk labiau. Aš žinau, kad gali. Koks skirtumas, iš kur tu esi. Svarbiausia, koks tu esi. Prie tavo kojų – visas pasaulis“, - tokius žodžius norėtųsi iš savo mokytojų girdėti mokiniams. Ar jie juos girdi?

Tai kas svarbiau – išlaikyti kelias darbo vietas ir apšildyti pastatus ar užauginti išsilavinusį ir, svarbiausia, savimi pasitikintį, įvairiausiems iššūkiams atvirą asmenybę?

O tėvams palinkėsiu pasitikėti savo vaikais. Jie gali daugiau nei jūs manote.

 Su rugsėjo pirmąja.

 P.S. Šis komentaras neskirtas pradinėms kaimiškoms mokykloms. Jas reikia išsaugoti.