Netoli Veliuonos - Gystėnų piliakalnis arba Milžino kapas

Gystėnų piliakalnis žmonių vadinamas įvairiai: ir Gystėnų, ir Atkalnės, ir Naujokų piliakalniu, ir Milžino kapu ar Milžinkapiu. Mat jisai dunkso Gystėnų, Atkalnės ir Naujokų kaimų sandūroje, ir vietiniai gyventojai jį nori priskirti prie savo kaimo. O pačiame piliakalnyje iš tiesų kūpso kalva, vadinama „Milžino kapu“. Veliuonietis kraštotyrininkas Stasys Litvinavičius papasakojo, kad yra girdėjęs legendą, jog čia palaidotas narsus senų laikų kunigaikštis Narimantas. Žinoma, tai tiktai legenda. O istorinė tiesa tebeslypi žilos praeities ūkuose.

Piliakalnis Lietuvos archeologijos atlase nurodomas Antkalnės (Naujokų) vardu. 1965 m. ataskaitoje – Veliuonos – Antkalnio vardu.Gystėnų piliakalnis yra 1,6 km į šiaurės rytus nuo Gystaus ir Dubinės upelių santakos, 0,8 km į rytus nuo Veliuonos–Šimkaičių kelio, 0,6 km į pietus nuo Noreikupio ir Gystaus santakos. Jis dunkso Gystaus dešiniajame krante, Mikalinos miške. Iš pietryčių piliakalnį riboja Gystaus upelis, iš pietvakarių – griova, besileidžianti į Gystaus upelį, o iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Piliakalnio teritorijos paviršius – stačiašlaitė medžiais ir krūmais apaugusi kalva. Jos plotas 150 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir iki 130 m pločio.Piliakalnis įrengtas Gystaus dešiniajame krante esančio kyšulio pietiniame gale. Iš pietryčių piliakalnį riboja Gystaus upelis, iš pietvakarių – griova, besileidžianti į Gystaus upelį, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai į Gystaus slėnį bei griovą statūs – apie 17 m aukščio. Viršuje yra 45 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi išsitiesusi trapecinė aikštelė. Jos šiaurės vakarų galas yra 24 m, o pietryčių – 30 m pločio. Aikštelės šiaurės vakarų gale supiltas iki 1,2 m aukščio pylimas, kuris leidžiasi į 8–9 m pločio ir 1–1,5 m gylio griovį, skiriantį piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Pylimas apardytas keliuko, apaugęs mišku, kuris aikštelėje beveik visiškai iškirstas.Gystėnų piliakalnis mūsų istorikų datuojamas antro tūkstantmečio pradžia.Deja, šis tautos istorijos liudininkas nėra mokslininkų kiek rimčiau tyrinėtas ir archeologų kasinėtas. Piliakalnio velėna tebeslepia visas praeities paslaptis.Dabartinės Lietuvos respublikos teritorijoje istorikai priskaičiuoja per 1 000 piliakalnių. Sakoma, kad beveik pusėje jų stovėjo medinės ar mūrinės pilys. Vadinasi, kone pusėje piliakalnių jokių pilių nebuvo. Rasi, jokios pilies nebuvo pastatyta ir ant Gystėnų piliakalnio? Nors vargu ar nebuvo?XIII a. pabaigoje nuo Nemuno žemupio Kauno link buvo įrengta visa medinių pilių sistema. Jos buvo išsidėstę viena nuo kitos nuo 10 km iki kelių dešimčių kilometrų atstumu. Tai - Bisenės, Kolainių, Medrabos, Junigedos, Pieštvės, Paštuvos, Kauno ir kt. pilys. Šios tvirtovės lietuvių kovotojams kovoje su kryžiuočių ordinu gana daug pagelbėjo.1337 m. kovo–balandžio mėn. didysis Ordino magistras drauge su jam talkinusiu Bavarijos kunigaikščiu Henriku ir daugeliu kitų su didele kariuomene atplaukė laivais į Lietuvą ir apsitvėrė saloje netoli Junigedos. Toje vietoje, kur Gystus įteka į Nemuną, pasistatė Bajenburgo pilaitę. Kryžiuočiai ja siekė paralyžiuoti lietuvių karo žygius iš Junigedos pilies. Nūnai dar yra išlikę dvi kalvelės, vadinamos Pilaitėmis, apjuostos grioviais bei pylimais – kryžiuočių statybos liekanomis.Bajenburgo pilaitė, stovėjusi panemunėje prie Gystaus žiočių, savo įguloje turėjo 40 Ordino brolių, tiek pat šaulių, pavergtų notangų, sembų ir vitingų. Bajerburgas buvo statomas ypatingai misijai – jis turėjo būti nukariautos vokiškos Lietuvos sostine, arkivyskupo rezidencija.Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas tvirtai siekė likviduoti šį ypatingą agresijos židinį.1337 m. birželio viduryje, kai Bajerburgo pilaitė jau buvo baigta, Gediminas su stipria kariuomene,  su siendaužiais  apgulė pilaitę. Stipriai puolė 22 dienas, bet įveikti nepajėgė. Sakoma, kad tose kautynėse žuvo pats Gediminas. Dėl šio įvykio istorikai turi skirtingas nuomones – abejojama dėl žūties vietos ir datos.Aršios kautynės su Kryžiuočių ordinu palei Nemuno pakrantes dar tęsėsi kone visą šimtmetį. Tam tikrą vaidmenį be abejo suvaidino ir Gystėnų piliakalnis. Jame galėjo stovėti didesnė ar mažesnė pilis, ar tik gyvenvietė. Piliakalnis juk buvo Veliuonos pilių apsaugoje.Po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių medinės pilys Lietuvoje nebeteko savo reikšmės. Tuo pačiu ir piliakalniai pamažu buvo apleisti.Kadaise prie Gystaus ir Dubinės upelių santakos buvo rastas nemažas akmuo su žmogaus pėda. Vėliau jis buvo perkeltas į Veliuonos centrą, kur tebėra ir dabar. Pasak St. Liutvinavičiaus, ta pėda akmenyje labiau panaši į vaiko pėdą. Jis yra girdėjęs pasakojimų, kad ta pėda - šv. Marijos.Kalbininkai Gystaus upelio, tekančio pro dvi istorines vietoves, vandenvardį bando sieti su mūsų kalbos žodžiais gysti, gysta, gydo - imti giedoti. Tačiau anot kalbininko Aleksandro Vanago, gal įtikimiau sieti su žodžiais gysti, gysta, giso – gesti, nykti ugniai, silpti, rimti, tilti, užgesti, netekti kvapo, uždusti.1965 m. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, vadovaujami A. Tautavičiaus, atliko Gystėnų piliakalnio žvalgymą. Taip pat šio piliakalnio žvalgymą 1972 m. atliko Mokslinė metodologinė kultūros paminklų apsaugos taryba, vadovaujama R. Olšausko. Ji piliakalnį kartografavo. 1990 m. piliakalnyje vėl apsilankė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, vadovaujama S. Berulio. Buvo nustatyta piliakalnio teritorija, sudarytas teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos planas M 1:10 000. Gystėnų piliakalnis buvo pripažintas kultūrine archeologine vertybe.Gystėnų piliakalnis pasiekiamas iš Jurbarko–Kauno plento, prieš Gystaus upelį pasukus į kairę link Šimkaičių, pavažiavus 1,7 km iki elektros linijos susikirtimo su keliu, ties susikirtimu pasukus į dešinę, palei elektros liniją einančiu miško keliuku reikia pavažiuoti iki griovos 500 m. Piliakalnis yra kitapus griovos į pietus nuo elektros linijos, dešinėje, praretintame miške.Naudota literatūra:„Veliuona“; A. Nikžentaitis „Gediminas“;B. Kviklys „Mūsų Lietuva“.