Naujame žurnalo „Jurbarko laikas“ numeryje – nauji žmonės, pokalbiai, istorijos

Apsisuko dar vienas metų ratas...

Gruodžio tamsą nušviečia girliandų žiburiai, o širdyse vis stipriau ima rusenti meilė ir dėkingumas, žodžiai prisipildo šilumos ir naujos prasmės...

Dėkojame... Dėkojame Dievui ir žmonėms. Už tai, kad šalia, kad supranta, padeda, kad išklauso. Už buvimą kartu, už brangius prisiminimus, už galimybę mylėti. Už gerą žodį, šypseną, pagalbą, patarimą, apkabinimą...

Žurnalo „Jurbarko laikas“ žiemos numeryje – daug šviesos, meilės ir dėkingumo.

Kasdienybę, meilę ir tikėjimą apkabinusi rašytoja ir poetė Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Partizanė Eglutė, medicinos sesuo Marija Žiliūtė, visą save atidavusi kovai už Lietuvos laisvę ir nebijojusi mirti, tik išduoti. Ir neišdavusi.

Jurbarkiškė poetė Danguolė Pranaitienė, pasirodo, labiausiai dėkinga dviem chirurgams, kurių vienas išmokė ją skaityti ir rašyti, o kitas prikalbino išleisti knygą. O menininkės ir keliautojos Inesos Bosaitės didžiausia svajonė ir tikslas – pažinti ir patirti besikeičiantį pasaulį.

Svajonių netrūksta ir tik prieš metus iš Airijos į Lietuvą grįžusiai charizmatiškai porai – lietuvaitei Ramunei ir airiui Šonui Farnanams, Jokūbaičių I kaime netoli Girdžių auginantiems levandas ir įkūrusiems „Šerno bistro“. Ir ne tik svajonių, bet ir ryžto bei užsispyrimo jas įgyvendinti.

Jurbarkietį dr. Mindaugą Skujų darbštumas, užsispyrimas ir... matematika nuvedė į Šveicariją, kur jis dirba duomenų analitiku banke, nors, sako, mielai grįžtų ir prie pedagoginės veiklos, kurią spėjo pamilti.

Kad mokytis ir mokyti yra labai įdomu ir malonu, tvirtina dešimtmetį atšventusio Jurbarko Trečiojo amžiaus universiteto studentai ir lektoriai.

Sužinoti daug naujo galima ne tik lankant paskaitas, bet ir mūsų žurnalo puslapiuose – apie 1698 m. liepos 22 d. prie Jurbarko vykusį pirmąjį reikšmingą XVII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinio karo mūšį pasakoja baltarusis istorikas Dzmitry Vitsko, o apie tai, kodėl Šakių ir Vilkaviškio savivaldybės 2025-uosius paskelbė Paprūsės metais – Giedrimė Didžiapetrienė. Ji taip pat siūlo ir išsikepti lietuvininkų gamintą Tantės tortą.

„Ar tu mane gerbi?“ – savajame esė apie tikrą ir netikrą pagarbą klausia Raimondas Buitkus. O mes primename apie baigiantis metams pagarbos ir dėkingumo sulaukusius darbščiausius, kūrybiškiausius, aktyviausius mūsų krašto žmones.

Smagu dovanoti ir gauti dovanas. Šis žurnalas – dovana Jums!

Dėkojame, kad esate ir malonaus skaitymo!