Mirusiųjų šventė kviečia mus pažvelgti į tikras gyvenimo vertybes

Kunigo Lauryno Grikiečio pasiteiravome, kuo Visų šventųjų diena skiriasi nuo Vėlinių ir kaip šios šventės turėtų būti minimos.

Daugelis žmonių lapkričio 1 d. suvokia kaip mirusiųjų dieną, tačiau, pasak kunigo, bažnytiškai tiek mintimis, tiek prasme šios dvi dienos truputį skiriasi. „Lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, mes prisimename visus šventuosius, paskelbtus bažnyčios, kurie yra gyvenę šioje žemėje. Tai vyrai ir moterys, kurie visuomenės buvo pripažinti, jog  nugyveno šventą gyvenimą. Būtent už juos mes dėkojame Dievui. Taip pat dėkojame už daugybę šventųjų, kurie nėra žinomi ir bažnyčios patvirtinti. Tai paprasti žmonės, tokie kaip stalius ar valytoja, kurie savo nuoširdžiu darbu, paprastumu rodo švento gyvenimo pavyzdį. Visų šventųjų diena primena mums, kad ir mes turime lygiuotis į tuos šventuosius, todėl šią dieną yra iškilmės bažnyčioje. Tą dieną vyrauja liturginė balta spalva. Tai didžiulė šventė, nėra jokio liūdesio, tik didžiulis džiaugsmas dėl žmonių, kurie gyvena šventą gyvenimą. O šventas žmogus yra tas, kuris yra labai panašus į Dievą krikščioniškomis vertybėmis. Lapkričio 2-oji, Vėlinės, yra visų mirusiųjų paminėjimo diena. Tada liturginė spalva keičiasi. Ji jau nebe balta, bet violetinė. Tai mums primena visus mirusiuosius, kurie jau yra nukeliavę pas Viešpatį. Prisimename artimuosius, kurie su mumis yra susiję amžinai meilės ir bendrystės ryšiais, kurių negali nutraukti net mirtis. Mes už juos meldžiamės, prašome amžinojo Dievo regėjimo“, - sako kun. Laurynas Grikietis. Pasak jo, visų mirusiųjų diena primena mums, kad mirusius reikia atsiminti ne todėl, kad jie kažkada gyveno... Vis dėlto mūsų gyvenimuose jie yra stipriai įsispaudę. Visa jų gyvenimo istorija yra ir mūsų istorijoje ir mus vienija meilės ryšys. Ir mums, krikšionims, ši šventė – tikėjimo dalykas. „Po mirties mes nevirstame žemės trąša, bet keliaujame pas Dievą“, - sako L. Grikietis. Pasak kunigo, tai nėra tik tam tikra kapų puošyba. Yra konkretūs krikščioniški simboliai, kurie padeda mūsų tikėjimui. „Gėlės žiedas primena mums amžinąjį gyvenimą, kad amžinybėj mes būsim kaip tos gėlės, kurios žydi Viešpatyje. Kryželis primena, kad Kristus yra prisikėlimas mūsų gyvenime ir jis prikelia mus amžinam gyvenimui. Žvakės liepsnelė primena mums patį Kristų, kuris yra pasakęs: „Aš pasaulio šviesa, kas seka manim, nebevaikščios tamsybėse“. Kapų puošyba turi tik tokią labai simbolinę tikėjimui svarbią prasmę“, - sako kunigas. Taigi lapkričio 1-oji – šventinė diena, kupina džiaugsmo, be jokio liūdesio. Tai džiaugsmas dėl švento gyvenimo žmonių, nugyvenusių ir palikusių mums gražų Kristaus sekimo pavyzdį. Na, o lapkričio 2-oji – priešingai – rimties diena. Šią dieną turėtume lankyti artimųjų kapus. Toks ir yra esminis jų skirtumas.

Kunigo taip pat pasiteiravome, kaip kiekvienas iš mūsų Vėlines turėtume išgyventi savo širdyje, ne vien tik perkant kuo daugiau žvakučių ar gėlių, stengiantis aplankyti kuo daugiau artimųjų kapų.

„Prisiminti mirusius yra labai svarbu, bet dar svarbiau, kad ši diena mums kalbėtų apie mūsų tikėjimo tiesą, kad ateis laikas, kada ir aš mirsiu, kad keliausiu pas Viešpatį. Turime kalbėti apie tai, kad kūno mirtis yra tik tam tikras mūsų gyvenimo etapas, po kurio nėra dedamas taškas, bet tik kablelis nes gyvenimas toliau tęsis, tik jau kitokios kokybės ir aš renkuosi – gyventi su Viešpačiu ar jo atsisakyti. Mirusiųjų šventė ir kalba apie tam tikrą mūsų laikinumą, trapumą, kviečia perkainoti gyvenimo vertybes“, - sako kunigas. Dažnai mūsų vertybes pasaulis siūlo kaip daiktų pasaulį, o iš tikrųjų yra kitos amžinos vertybės:  meilė, gerumas, išklausymas, supratimas, pagalba vienas kitam, buvimas vienas dėl kito ir vienas su kitu. Būtent šios vertybės yra amžinos.  

Mūsų prasmingas tradicijas bandė išstumti Helovinas

L. Grikiečio teigimu, šios dienos mus verčia susimąstyti, kad tarp šito pasaulio rūpesčių nepamirštume ir amžinųjų dalykų. Šios dienos mums, lietuviams, ypatingai brangios, nes kitos šalys neturi tokios tradicijos. „Helovinu buvo bandoma išstumti šias gražias, prasmingas tradicijas, kalbančias apie mūsų stiprią meilę vienas kitam, bendrystę. Helovinas pas mus nelabai pritapo. Mes vis tiek lankome savo artimųjų kapus ir mums ši diena asocijuojasi su tam tikra rimtimi. Na, o Helovino šventė – tai tarsi tyčiojimasis iš mirties. Persirenginėjimu „zombiais“ bandoma parodyti, kad mes mirties nebijome ir juokiamės iš jos. Tačiau tai nėra rimta. Yra tokie kraštutinumai. Vienas kraštutinumas – bijoti mirties, o kitas – šaipytis iš jos ir bandyti parodyti, kad mums tai nėra svarbu. Mes, krikščionys, tos mirties nebijome ir matome, kad tai yra prasmingas etapas“, – sako kunigas. Jo teigimu, Helovino šventė nepritapo pas mus, nes mes turime gilias šeimyniškumo tradicijas. Mūsų artimieji mums yra labai brangūs, todėl juos prisimename. Kitose šalyse, tokiose kaip JAV, tokios šventės ten nėra. Vėlinės pas juos, kaip pas mus Užgavėnės.

Šiuo metu Lietuvoje populiarėja kremavimas, todėl įdomu sužinoti, koks bažnyčios požiūris į tai.

„Bažnyčia nedraudžia kremuoti. Tik draudžia pelenus išbarstyti virš jūros ar kažkur kitur. Turi būti tam tikra konkreti vieta kapinėse. Žmogus turi būti palaidotas gerbiant jo atminimą“, - sako kunigas. Kadangi Lietuvoje stinga žemės, tiesiog atsiranda toks poreikis – kremuoti. Trokštama, kad visa giminė būtų kape šalia vieni kitų, kad nereiktų po visą Lietuvą važinėti juos lankant. „Galbūt mūsų lietuvių tradicijai tai truputį naujas dalykas, tačiau vyrauja tendencija, kad kremavimų daugėja. Kremuojant vyksta lygiai tokios pačios katalikiškos laidotuvės. Meldžiamasi taip pat, urna nešama kaip mažytis karstelis. Ji padedama šarvojimo salėje, kur žmonės gali melstis, o vėliau palydima į kapines“, – sako kun. Laurynas Grikietis.