Matematikė ekspertė Dalia Kondrotaitė įvardija priežastį, kodėl mokiniai neišlaiko matematikos egzamino

Keturiasdešimt dvejus metus darbui atidavusi matematikė ekspertė Dalia Kondrotaitė, šiemet išėjusi į užtarnautą poilsį, įsitikinusi, kad mokinių žinių rodikliai prastėja per madingas mokymo programas, kurios nuo pat pradinių klasių skatina vaikus žaisti, o ne „juodai“ dirbti. Tai pagrindinė priežastis, kodėl matematika dėl prastų egzaminų rodiklių dabar atsidūrusi labiausiai linksniuojamoje pozicijoje. Nors Dalios abiturientų tokie įvertinimai neliečia – jų rezultatai aukštesni už Lietuvos vidurkį – mokytoja mato švietimo sistemos spragas ir jas įvardina. Jos pačios apsisprendimas nebedirbti – ne dėl šiųmetinių egzaminų rezultatų, o dėl savo nuostatos laiku išeiti į užtarnautą poilsį, nes kad ir kokią patirtį ir žinias turėtum, mokiniams tu tapsi nuobodus. Dar jaunystėje sau pažadėjusi nedirbti būdama pensijoje, duotą pažadą ištesėjo. Štai apie tokius pedagogiškus ir filosofiškus dalykus ir kalbamės su mokytoja Dalia saulėtą rudens penktadienį, kai jai jau nebereikia planuoti pamokų laiko, o mintims – renkamų žodžių.

Kodėl sprendimą palikti Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnaziją priėmėte dabar, kai matematikos egzaminai parodė, kad esate viena stipriausių rajono mokytojų? Pavargote ar nuleidote rankas dėl pavasarį įvesto nuotolinio mokymo?

Nuotolinis mokymas privertė išties daug dirbti. Per karantiną neperskaičiau nė vienos grožinės literatūros knygos, nors labai mėgstu skaityti. Visą laisvą laiką atidaviau ruošimuisi pamokoms, darbų taisymui. Bet mano išėjimą iš mokyklos lėmė ne pasikeitusios darbo sąlygos. Jau keleri metai, kai esu pensinio amžiaus, tad vis svarsčiau, kada geriausia būtų pasitraukti. Tada apsisprendžiau išleisti paskutinę abiturientų laidą ir atsisveikinti. Pastaraisiais metais neimdavau ir auklėjamųjų klasių. Kai aš 1978 metais atėjau dirbti į Jurbarko Naujamiesčio vidurinę mokyklą, buvau ką tik baigusi Vilniaus universitetą. Į vieną iš klasių, kurias mokiau, ateidavo pagyvenusi šios klasės auklėtoja, kurios niekas nesiklausydavo, žiūrėdavo tokiomis nuobodžiomis akimis. Pamenu, jai tada buvo 60 metų. „Dieve dieve“ – galvodavau, kaip reikia žinoti, kada išeiti į pensiją. Dalyką dėstyti toks mokytojas dar gali, bet būti auklėtoju – tikrai ne. Tam reikia turėti energijos, stiprybės, suspėti koja kojon su vaikais. Mes daug keliaudavome su pirmaisiais auklėtiniais, o vėliau ir kitomis laidomis. Kai dabar susitinkame, jie pasidalina prisiminimais, kurių vienas neseniai išgirstas patvirtina taisyklę, kad amžių skirtumą mokiniai suvokia kitaip, nei suaugusieji. Po 25-erių metų sutiktas auklėtinis prisiminė, kaip jie, aštuoniolikmečiai, per išleistuves svarstę, kad jų auklėtoja jau sena. O man tada buvo vos 28-eri!

Kaip sekėsi susidraugauti su mokytojo profesija? Faktai kalba už save – esate mokytoja-legenda, nes visos mokinių kartos jus žinojo, kaip reiklią pedagogę, pas kurią patekus lengvai išsisukti nepavyks.

Po universiteto gavau paskyrimą į Jurbarką. Naujamiesčio vidurinėje mokykloje tada buvo laisvų mokytojų vietų, nes vyrai matematikai neapsikentę, kad už nulį žinių tenka rašyti trejetus (penkiabalėje sistemoje), išėjo iš darbo. Kai vyrai išėjo, likusios pedagogės nenorėjo dirbti matematinėse klasėse. Švietimo skyriaus vedėjas pasakė, kad jeigu dėstysiu matematinėse klasėse, darbo vietą gausiu, jeigu nesutiksiu – tada ne. Buvo miręs mano tėtis, o mama su močiute gyveno Telviakų kaime, Jurbarkų seniūnijoje. Reikėjo mano palaikymo, norėjau būti šalia. Nei aš žinojau, kas tos matematinės klasės, nei ką. Sutikau mokyti ir pradėjau dirbti. Gavau, pamenu, ketvirtokus auklėtinius, ir tokią devintokų klasę, kur buvo visi stiprūs matematikai. Tai ir mokiau juos, kaip man atrodė. Gal iš pradžių ir ne visai taip, kaip reikėtų, bet dėdama visas pastangas, kad tik jų nenuvilčiau. Tais laikais jauno mokytojo paruošimui buvo skiriamas didelis dėmesys. Mane globojo paskirtos mokytojos, kurios padėdavo pasiruošti matematikos pamokoms (Ramutė Kavaliauskienė, Larisa Šiupienienė). Sėdėdavau pas Ramutę ištisus vakarus. Labai stengiausi, visus uždavinius išsispręsdavau iš anksto. Ir vėliau, jau atsiradus patyrimui, tas geras įprotis neišnyko. Labai daug važinėjau į Vilnių, į seminarus, kuriuose geriausi respublikos mokytojai dalijosi savo patirtimi. Net Maskvos Lomonosovo universitete visą mėnesį buvau ,,dlia povyšeniji naučnoj kvalifikaciji“ (red. past. kvalifikacijos kėlimo kursuose). Nuo 1995 jau ir pati pradėjau skaityti paskaitas respublikos mokytojams, tuometiniame PPRC.Po poros metų pasiūlė man dirbti tik vyresnėse klasėse. Pamenu, mano mažiukai auklėtiniai net verkė, kai perkėlė juos kitiems. Su naujaisiais auklėtiniais mes daug keliavome, važinėdavome po Lietuvą, į spektaklius Vilniuje, į kitas mokyklas. Buvo privaloma ir kiekvieno auklėtinio šeimą aplankyti. Daug mokytojų vaikų teko mokyti. 1986 metų laidos septyni mokiniai įstojo mokytis matematikos. Penkios auklėtinės tebemokytojauja iki šiol, geros matematikės... Daug kas tada norėjo įsigyti mokytojo profesiją. Vėliau prasidėjo kiti dalykai – inžinerija, fizika, informacinės technologijos. Labai daug mano mokinių – medikai. Net septyni iš jų dirba Jurbarke.

Kaip gimsta meilė matematikai? Juk tai be galo sudėtingas mokslas...

Gal ne meilė, o azartas. Išspręsti, padaryti. Visa matematika yra ne kas kita, kaip viena didelė lygtis kitiems mokslams. Kuo skiriasi literatūra nuo matematikos? Vien perskaitęs neišmoksi – savo rankele turi viską parašyti. O kaip išaiškinti dabartiniams mokiniams, kurie nuo pradinių klasių įpratę tik atsakymą į debesėlius įrašyti. Jauni mokytojai mano, kad vadovėlis yra viskas. Ne viskas. Tai tik pagalbinė priemonė. Reikia juodo darbo. Matematikos mokiniai nemoka, nes tokios „grynos“ matematikos jų niekas nebemoko. Auditoriai reikalauja, kad žinios ateitų per žaidimą, kad būtų įdomu, vizualu, bet matematikai ir kitiems tiksliesiems mokslams to neužtenka. Savo ranka tu turi užrašyti veiksmą, ir jeigu tu kažką praleidai, tai turi prie tos dalies sugrįžti ir išsiaiškinti, ko nesupratai. Kitaip nieko nebus.

Kokie mokiniai buvo vakar ir kokie šiandien? Daugiau gabių ar pritinginčių?

Stiprių matematikų visais laikais buvo ir yra. Dabar Jurbarke gyventojų mažiau, tai ir stiprių mokinių mažiau. 19 laidų Naujamiesčio mokykloje išleidau ir 18 laidų – Jurbarko gimnazijoje. Daug talentingų mokinių mačiau. Jiems gali aiškinti, kad spręstų paprasčiau, o jie – ne, randa savitų būdų, išsprendžia kad ir ilgesniu keliu, bet teisingai. Yra ir tokių, kurie nesistengia. Labiausiai „žudo“ klausimai, ko seniau tikrai nebūdavo: „Tai jūs, mokytoja, pasakykite, tai kam man gyvenime ta lygčių sistema reikalinga?“. Aiškinu tada. Tu turi dabar instrukciją. Su ta instrukcija šią savaitę dirbame ir pagal ją turi išmokti atlikti tam tikrus veiksmus. Išmok su šia taisykle šiandien dirbti – toks tavo uždavinys. Kitą dieną bus kita taisyklė. Išmok dirbti ir su ta kita. Ir taip gyvenimas pateiks tau daug taisyklių, kurias pritaikysi darbe, gyvenime. Kita „užmušanti“ frazė – ar galiu nerašyti, perfotografuoti. Negali, nes neįsiminsi. Dar dabar mokiniai praleidžia labai daug pamokų, o spragų užpildyti nenori.

Kaip tėvams, mokytojams motyvuoti vaikus, kad jie pasiektų geresnių rezultatų, nepatirtų didelių nesėkmių per egzaminus?

Blogai daro pati valstybė. Pirmas matematikos valstybinis egzaminas prieš 21 metus. Pirmiausia mums, taisantiems darbus, pasakė, kad kas surinks 30 proc., bus išlaikęs. Vėliau peržiūrėjo, kad per mažai tokių yra. Liepė nuo 20 proc. skelbti išlaikymą. Suvedė duomenis – dar per daug žemų balų, ir kartelę sumažino iki 15 proc. Tokie dalykai prasidėjo jau 1999 metais ir tęsiasi iki šiol. Jei blogi rezultatai – valstybės mastu skandalas. Kas čia blogo, jei pusė bus neišlaikę? Tegu neišlaiko, nes dabartinis valstybinis egzaminas yra tas pats stojamasis egzaminas į aukštąsias, kur mokiniai kažkada laikydavo universitetuose. Anksčiau taip pat daug kas neįstodavo į aukštąsias, ir niekas nedramatizavo. Jei surinkus 9 taškus, kaip buvo šiemet, egzaminas laikomas išlaikytu, tai pažiūrėkite, ką tie skaičiai reiškia matematikoje. 9 taškai iš 60, tai 15 procentų taškų. Jeigu mokinys pamokos metu rašo kontrolinį darbą ir surenka 15 procentų, jam pelnytai rašomas dvejetas. Norėdamas gauti teigiamą balą jis turi surinkti nors 35 procentus taškų. Tai kodėl ši tvarka negalioja egzaminams?Kita bėda – mokinio pervertinimas. Aš Eržvilke turėjau labai gerus pažymius, vidurinę baigiau penketais, ir kai nuvažiavau į Vilniaus universitetą, supratau, kad aš tiems penketams toli gražu nieko nemoku. Todėl kai kurie mano mokiniai ir pykdavo, kad prieš įvertindama tiksliai skaičiuodavau, kad būtų procentaliai teisinga. Jei surenki 90 taškų, vadinasi, gauni tik devynetą. O kai devyniasdešimt su puse? Kai jauna buvau, apvalindavau į mažesnę pusę, o į senatvę jau pasitaisiau – apvalindavau į didesnę. Mane pykdydavo vienas ministerijos nurodymas. Jei pirmą pusmetį mokinys turi 6,5 įvertinimą ir išvedi jam septynetą, o kitą pusmetį – 7,5 ir išvedi aštuonetą, metiniame turi vesti paskutinį pažymį, nors jo vidurkis 7. Tokie pavyzdžiai parodo, kad matematikos nemoka ne tik mokiniai, bet ir aukščiausi valdžios organai, priimdami tokius nutarimus, kurie paremti klaidingais skaičiavimais.

O kaip jūs pasisakote: „už“ ar „prieš“ privalomąjį matematikos egzaminą stojant į aukštąsias mokyklas?

Manau, kad tokio egzamino reikia. Kai Vilniaus universiteto geografijos fakultetas kažkada panaikino privalomą valstybinį matematikos egzaminą, labai suprastėjo ten patenkančių mokinių žinios. Ne pati matematika svarbu, bet žmogaus loginis mąstymas, mokėjimas sudėlioti ne tik darbus, bet ir mintis į „lentynėles“, dirbti pagal instrukciją. Ką su konkrečiomis žiniomis darysime realiame gyvenime. Gebėjimas priimti sprendimus – tam taip pat reikia matematikos. Net kalbų mokymas, muzika neapsieina be matematikos. Dar viena bėda, kad tėvai nemotyvuoja savo vaikų. Reikia susitarti dėl laukiamų rezultatų. Žiūrėti, ar vaikas moka mokytis. Tėvai reikalauja iš mokytojų daryti stebuklus net su tais vaikais, kurie šeimoje nesulaukia jokio deramo auklėjimo...

Kodėl jūs pasirinkote Mokytojo profesiją? Kokios savybės labiausiai reikalingos?

Mamos brolis buvo vokiečių kalbos mokytojas, mamos du pusbroliai buvo mokytojai, dvi pusseserės mokytojos. Bet va, mamos brolis mane labai atkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo. Sakė, kad labai sudėtinga profesija, sunku dirbti. Labiau norėjau stoti į fiziką, nes stipriau ją mokėjau, bet pagalvojau, kad vyriška specialybė – geriau jau matematika. Dirbant šį darbą reikia daug kantrybės. To darbo negali atlikti atmestinai. Dar gerai mokėti savo dalyką. Ir nebijoti pasakyti, jei kažko nežinai. Būti atviru, bet kartu išlaikyti atstumą, solidumą, visada būti pasitempęs, tvarkingas. Nors profesija sunki, bet man ji labai patiko. Kažkada prieš rugsėjo pirmąją sutikau jau nedirbančią mokytoją, kuri man pareiškė užuojautą, kad prasideda mokslo metai. Jos žodžiai mane įžeidė... Visada laukdavau rugsėjo, planuodavau, kokius gausiu mokinius, ką su jais veiksiu, kaip mokysiu. Man buvo labai smagu dirbti su vaikais. Aš tiek mokykloje sutikau įdomių žmonių. Kalbu apie mokinius. Jais užpildžiau gyvenimą. Laiko sau ir namams likdavo nedaug. 12 metų slaugiau mamą. Dabar etapas, kai neturiu pareigų. Bet rugsėjo 1-oji vis vien man šventė. Šiemet ta proga sau nusipirkau gėlių, paskui su kolegėmis išvažiavau į gamtą. Dabar laiką leidžiu sode, miške. Mėgstu skaityti, megzti... sugalvosiu, ką toliau veiksiu.

„Mokykla – jau užbaigtas etapas“, – reziumuoja Dalia Kondrotaitė, matematikos mokytoja–ekspertė, metodinių vadovėlių ir knygų autorė, atsisveikindama eilėmis, kurios pavyzdys, kad matematika ir poezija – puikiai tarpusavyje derantys dalykai.