LR Seime savo nuomonę išsakė ir Jurbarko vaikai

Tarptautinę vaikų gynimo dieną Lietuvos vaikai kūrybinėmis ir meninėmis priemonėmis galėjo išsakyti savo nuomonę jiems rūpimais klausimais ir atkreipti suaugusiųjų, ypač politikų, dėmesį į tuos dalykus, kurie ne visada girdimi ir išklausomi. Konferencijoje  „Lietuvos vaikų balsas“, kurią LR Seime surengė Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo institutas, LR  Seimo Žmogaus teisių komitetas bei VO „Gelbėkit vaikus“, dalyvavo ir Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos vaikai. Tarp laureatų pateko ir diplomą už puikų  pranešimą parsivežė 1 c klasės mokinys Naglis Plėšikaitis. Jis 1–2 klasių mokinių tarpe užėmė 3-iąją vietą.

Renginys prasidėjo muzikiniu sveikinimu, kurį atliko Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinė grupė „Sun Jazz“. Sveikinimo žodžius tarė LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulik, Mykolo Romerio universiteto rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė, VO „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė, UAB „Šviesa“ direktorė Milda Juonė, Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė, Vaiko teisių apsaugos magistrantūros studijų programos vadovė prof. dr. Brigita Kairienė. Konferencijoje vaikai iš visos Lietuvos skaitė savo pranešimus  tokiomis temomis, kaip: „Jaunimo galia“, „Aš esu pasaulio pilietis“, ,,Akmeninis pieštukas“, „Švietimo svajonė – lyderis ar vidutinybė?“, „Šiukšlių mažiau – žemei lengviau“  ir kt.

Konferencijos pabaigoje buvo vaikų pranešimų ir piešinių konkursų „Lietuvos vaikų balsas“ laureatų apdovanojimai. Nugalėtojams buvo įteiktos atminimo dovanos, o pedagogams, kurių mokiniai tapo laureatais, buvo įteikti padėkos raštai.

Pirmoko Naglio Plėšikaičio mintys:

"Aš – pasaulio pilietis“

Sesė manęs klausia, ką man reiškia žodžiai „Aš – pasaulio pilietis“. Surimtėju ir imu galvoti. Turbūt esu dar per mažas, kad galėčiau suprasti. Prisimenu pasakas, kurias man vakarais sekė mamytė. Ir imu berti žodžius kaip žirnius: mama, tėtė, sesė, brolis, namai, šeima, šuniukai, mokykla, Lietuva, mano miestas Jurbarkas, draugai, žaislai, kompiuteris, telefonas ir dar daug daug galėčiau vardinti, kas telpa žodyje pasaulis. Tai kaip pasaka be galo. Ir toje pasakoje gyvenu aš, mažas aštuonerių metų berniukas.Su savo šeima daug jau keliavau, aplankiau ne vieną šalį. Smagu, skrendame lėktuvais, plaukiojame kateriu, važiuojame mašina, einame į parduotuves, kavines. Tėvai, sesė, brolis lepina mane, perka žaislus, saldumynus, einame žaisti, maudytis. Tačiau, kad ir kokios nuostabios tos šalys buvo, tokio mėlyno dangaus su baltais debesimis, koks būna čia, Jurbarke, nemačiau. Galiu išeiti bet kada į kiemą, atsigulti ant pievelės, stebėti dangų, braidžioti Nemuno pakrante. Esu labai laimingas vaikas, nes turiu viską, kad jausčiausi mylimas, saugus, reikalingas toje pasakoje. Mamytė sako, kad mes su sese esame patys brangiausi. Tėvelis sako – būk drąsus, svajok ir norai pildysis. Sesutė liepia tikėki pasakomis, nes jos baigiasi laimingai.Todėl aš svajoju ir tikiu pasakomis. Mano pasakos – mano pasaulis. O gyventi pasakoje mes visi norime. Jose gyvenu ir aš – pasaulio pilietis.