Jurbarkietė Diana dėl sūnaus globos kovoja su Švedijos teisėsauga

Tada, kai mes kalbame apie lyčių lygybę ir smurtą šeimose, pavyzdžiu keliame pažangos šiose srityse pasiekusias Skandinavijos šalis. Tačiau formuojamas išorinis įvaizdis ne visada atitinka realybę – skaudžia patirtimi dalinasi sūnų Švedijoje praradusi jurbarkietė Diana Maria Olsson. Moteris šioje šalyje susidūrė ne tik su smurtu šeimoje, bet ir tenykšte teisine sistema, diskriminuojančia imigrantus. Iširus santuokai Švedijos teismo sprendimu sūnaus globa atiduota smurtaujančiam vyrui, kuris Švedijos pilietis, o Dianai palikta teisė keturis kartus per metus aplankyti sūnų. Jurbarkietė prieš šį Švedijos teismo sprendimą ėmėsi visų įmanomų priemonių, tačiau jos vis atsimuša į nekvestionuojamų šios šalies įstatymų sieną. Dabar ji siekia tarptautinio viešumo – kuria filmą apie svetimšalių moterų diskriminaciją, smurto ir lyčių nelygybės apraiškas Švedijoje, buria aplink save nuo švedų vyrų nukentėjusias ir vaikus praradusias motinas.

Diana Maria Olsson yra režisierė ir žurnalistė, dirbusi tiek Lietuvos, tiek Švedijos nacionalinėse televizijose. Ji yra baigusi režisūros, žurnalistikos, viešųjų ryšių ir vizualinės kultūros studijas Vilniaus universitete ir Lundo universitete Švedijoje. Diana taip pat turi patirties politikoje, nes dirbo Lietuvos Seime. 2016 metais dalyvavo Seimo rinkimuose. Jos kandidatūrą Jurbarko krašte delegavo Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai). Dabar ji yra Švedijos prodiuserių kompanijos „Zen Division“ įkūrėja ir „Child and Family in Focus“ organizacijos prezidentė.

Nuo Jurbarko – iki Klaipėdos

Diana Marija Olsson (Dijana Bendoraitytė) gimė Jurbarke, o vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido migruodama tarp dviejų miestų – Jurbarko ir Klaipėdos. „Kuomet mama išvykdavo į studijas Klaipėdos universitete, likdavau Jurbarke su seneliu. Vėliau mama išsivežė mane į uostamiestį, kur pradėjau lankyti mokyklą, bet neilgai trukus grįžau atgal pas savo mylimą senelį, su kuriuo ir užaugau. Jis buvo griežtas, bet teisingas. O Jurbarkas man buvo pats gražiausias miestelis: Nemunas, piliakalniai, Panemunės pilys, mokykla, kurioje virė gyvenimas, konkursai, būreliai. Čia turėjau be galo gerus mokytojus. Esu iki šios dienos jiems labai dėkinga už tai, kas esu“, – sako Diana, kuomet bendraujame nuotoliniu būdu. Kitaip ir nebūtų įmanoma, nes ji dėl sūnaus globos reikalų tebėra užstrigusi Švedijoje. Šalyje, kurios kažkada nepažinodama, laikė viena patraukliausių gyventi ir kurti.

Baigusi Jurbarko Vytauto Didžiojo vidurinę mokyklą Jurbarke, Diana pasuko mamos pramintu taku. Įstojo į Klaipėdos universitetą. Vienu metu ji studijavo dvi atskiras specialybes – režisūrą ir žurnalistiką, kas tais laikais buvo retas atvejis. „Man buvo be galo įdomu mokytis. Panirau į studijas stačia galva. Buvau ir esu labai smalsus žmogus“, – šypsosi Diana, kai pokalbį pasukame apie mokslą. Prisimena, kad užsidegimas studijuoti dvi sritis, įtemptas mokymasis ir perdėtas žingeidumas tada baigėsi... ligoninėje. Studentei teko atstatyti išsekusią sveikatą. Tačiau tai nebuvo kliūtis siekti vis naujų tikslų.  Sekė darbas Lietuvos nacionalinėje televizijoje, čia kuriamos kultūrinės laidos, projektai. Visa tai leido jai atsiskleisti ne tik kaip žurnalistei, bet ir kaip menininkei.

Meilės užliūliuota

Su būsimu vyru Diana susipažino Vilniuje, Kotrynos bažnyčioje, kai jis atvyko su švedų choru dainuoti. Pamatė, pabendravo ir įsimylėjo. Dabar, nusiėmusi rožinius meilės akinius, jurbarkietė randa paaiškinimą tam, kas tuo metu vyko jos galvoje ir širdyje. „Tais metais mirė mano senelis. Vytautas Apinavičius. Prieš mirtį jis man perdavė savo sūnaus Rimanto, genijaus matematiko, auksinį medalį. Tuomet pagalvojau, Dieve, norėčiau sutikti tokį nepaprastą žmogų, koks buvo senelio sūnus. Matematikas, bet pakilęs virš visų materialinių vertybių, gyvenęs idėjų pasaulyje. Todėl, kai chore dainuojantis švedas pasakė, kad yra matematikas, pamaniau – pats Dievas jį atsiuntė“, – šypsosi pažintį prisiminusi Diana.  Tada ji sako nemačiusi jokių įspėjamųjų ženklų, kad šis vyras greta imponuojančių žavių bruožų turi ir polinkį smurtauti, manipuliuoti. Kad skiriasi jų gyvenimo, šeimos suvokimas. „Nemačiau „raudonų vėliavėlių“. Man nebuvo svarbu, ar jis užsienietis, ar lietuvis. Meilei nesvarbu tautybė. Mūsų mentalitetas gana panašus į šiauriečių švedų. Lietuviai labai gerbia skandinavus... Tikėjau juo, nors kaip dabar viską atsuku atgal, tų įspėjamųjų ženklų buvo, bet aš į juos nekreipiau dėmesio“, – pripažįsta meile nudegusi moteris.

Paskui mylimąjį išvykusi gyventi į Švediją, Diana dar šmėžavo Jurbarko politinėje arenoje. Gyvendama Stokholme ji dirbo viešųjų ryšių vadove ir padėjo visuomeniniam rinkimų komitetui „Jaunoji karta“ reklaminėse kampanijose. „Kai gyveni užsienyje, labai norisi padėti gimtinėje gyvenantiems žmonėms. Vėliau tapau ir pati kandidate. Pasirodžiau labai trumpai. Jurbarke kabėjo didžiulės reklaminės afišos, tačiau aš buvau Stokholme. Buvo juokaujančių, kad Diana kaip Dievas yra visur, bet niekas jos nemato. Kai pasakiau savo vyrui, kad dalyvausiu politinėje kampanijoje, jis uždraudė man tą daryti“, – prisimena Diana. Netrukus šeima Švedijoje pradėjo lauktis vaikelio, ir jurbarkietei pasidarė aišku, kad su politika, kaip ir kitais darbais, jai teks atsisveikinti.

 Papuolė į toksišką aplinką

Diana atvirauja, kad vyras švedas imdavosi įvairių žingsnių, kad ji neieškotų galimybių tobulėti, kurti. Jurbarkietės sutuoktinis  – universiteto dėstytojas – žmonos išsilavinimo ir jos pasiekimų Lietuvoje nepripažino. Skatino dirbti paprastus, kūrybos nereikalaujančius darbus, taip nuvertindamas žmonos galimybes. Tuo tarpu Diana Švedijoje turėjo kitokių lūkesčių. Stengėsi šioje šalyje pritapti, įsitvirtinti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Sako, kad švedišką kalbą išmokusi taip greitai, kad gavo valstybinę stipendiją. Mokymosi kursą, kurį kiti išeina per porą metų, ji įveikė per keturis mėnesius. Vėliau nacionalinė Švedijos televizija skyrė šimtaprocentinį finansavimą jos filmo projektui. Bet vyro ir jo draugų akimis ji vis tiek buvo nelygiavertė svetimtautė.

„Pirmas klausimas iš būsimo vyro draugų buvo, ar tu iš Lietuvos? Iš ten, kur lietuviai daugiausia žydų nužudė? Toks požiūris gali išversti iš koto. Mano pačios senelis buvo tremtinys, bet tas faktas niekam nebuvo įdomus. Tuo metu dar nesupratau, kad  gyvenu toksiškoje aplinkoje. Kad mano vyras, drausdamas dirbti, kontroliuodamas, rodydamas pavydą, psichologiškai smurtauja. Iš pradžių galvojau, kad tai stipri meilė, nes pavydėdavo net jei susitikdavau su drauge mieste. Beveik neturėjau draugų, nenorėjau dramų namuose,– pasakoja Diana. – Sudariau visas sąlygas vyrui siekti karjeros, skatinau jį tobulėti, bet iš jo pusės viskas buvo atvirkščiai. Jam niekada nereikėjo keltis naktį prie verkiančio kūdikio. Su kūdikiu miegojau atskirame kambaryje, kad neprižadintume vyro. Dirbdavau viena visus buities darbus. Kai kartą paprašiau sūnui pakeisti sauskelnes, tėvas jį papurtė. Tai buvo paskutinis taškas“.

Smurtavo, bet teisingumo išvengė

Kai vyras pradėjo smurtauti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, Diana nusprendė skirtis, bet šis iš karto jai pagrasino, kad tuo atveju atims iš jos vaiką, o ją pačią paliks be namų gatvėje. Sakė, kad niekas ja, svetimšale, netikės ir nepadės. „Galvojau, ką čia jis man pasakoja. Čia juk Švedija, kur moterų teisės ir socialinė sistema aukščiausiame lygyje. Bet, kaip parodė tolesnė įvykių seka, jis buvo teisus. Jei esi kitatautė, čia neturi jokių šansų apginti save ir savo vaiką. Tavimi nenori tikėti. Tu jiems esi svetimas, o švedas – savas“, – apmaudo neslepia Diana. Moteriai skaudu, kad tuomet, kai ji gyveno pagal vyro diktuojamas sąlygas, buvo liaupsinama kaip gera, atsidavusi mama, tačiau prakalbus apie skyrybas, šmeižiama ir kritikuojama kaip netikusi motina. Nors Diana turėjo slapta padarytus įrašus, kad jos vyras smurtauja prieš ją ir mažametį sūnų, teismas galutiniu sprendimu nusprendė vaiko globą skirti tėvui. Teismas savo sprendimą argumentavo tuo, kad Diana esą nori vaiką slapta atsigabenti gyventi į Lietuvą.

„Socialinės darbuotojos išgirdo keletą lietuviškai tariamų sūnaus žodžių, nes darbo reikalais man tekdavo kartu su juo skraidyti į Lietuvą. Neturėjau, kur palikti. Čia močiutės, giminaičiai džiaugdavosi mumis, bendraudavom. Natūralu, kad vaikas įsimindavo vieną kitą žodį“, – pasakoja Diana, tvirtindama, kad neturėjo minčių pagrobti vaiką, nes tėvas vis tiek būtų išsireikalavęs jį atiduoti. Švedija nebūtų leidusi iš savo piliečio atimti sūnų. Tuo tarpu Lietuvoje nėra tokios praktikos ginti užsienyje nukentėjusius savo piliečius, nors Konstitucijos 13 straipsnis tokią prievolę nustato. „Mano vyras smurtavo prieš mane, mūsų sūnų. Turiu surinkusi įrodymų. Smurtavo ir dar prieš vieną moterį, savo studentę, bet Švedijos teisėsauga manęs negirdi. Pirmas teismas atsižvelgdamas į smurto įrodymus iškart man priteisė laikiną pilną vaiko globą, tačiau po metų teisminių procesų buvęs sutuoktinis sugebėjo apsukti viską taip, kad atimtų vaiką. Toks buvo jo tikslas nuo pat pradžios“, – patikina Diana.

Smurtautojai manipuliuoja

„Paliktas smurtautojas padarys viską, kad sužlugdytų moterį, kuri jį paliko. Iš pradžių jie manipuliuoja šeimoje, o kai moteris palieka, jie manipuliuoja su visa sistema. Kitatautei labai sunku apsiginti, jei ji skiriasi su smurtaujančio tipo vyru kitoje šalyje. Ši problema turėtų būti identifikuota ir viešinama“, – patikina Diana.

Pasak jos, silpnas vyras jaučiasi stipresniu, kai gali pažeminti stiprią moterį. Stiprus vyras, atvirkščiai, ne žemina, bet padeda savo moteriai augti. „Buvęs sutuoktinis stengėsi, kad nebūčiau lygiavertė. Po skyrybų iš manęs viskas buvo atimta. Okupantai buvo atėmę viską iš mano senelio šeimos, bet jis sugebėjo atsistoti ant kojų. Kai iš tavęs viską atima pasidarai neįtikėtinai stiprus, nes neturi ko prarasti“, – atsidūsta likimo palaužta, bet nesulaužyta moteris.

„Žinau gražių pavyzdžių, kai lietuvė laimingai ištekėjo už dano. Tautybė nėra svarbiausia, svarbiausia panašios vertybės ir lygiaverčiai santykiai. Mergaitės turėtų žinoti, kad mūsų visuomenėje, nesvarbu Švedijoje ar Lietuvoje, yra 5 proc. smurtautojo tipo žmonių, kurie neturi empatijos. Liūdna, bet jos turi žinoti, kad labiausiai sužlugdyti gali tas, kuris sako „aš tave myliu“, – sako Diana.

Nenuleidžia rankų – buria moteris ir kuria filmą

Diana nesiliauja kovojusi dėl sūnaus globos. Praėjusiais metais Diana Švedijoje įkūrė organizaciją, kuri vienija kitatautes mamas, iš kurių buvo atimti vaikai. „Tragiškos istorijos. Iš ukrainietės po skyrybų švedas vyras atėmė dvi dukteris. Pats nesugebėjo pasirūpinti, todėl mergaitės augo vaikų namuose, o paskui buvo įvaikintos. Mama turi teisę pamatyti savo dukras vieną kartą per mėnesį dviem valandoms. Mergaitės ėjo pačios per teismus maldaudamos Švedijos autoritetų neatskirti jų nuo mamos, bet niekas jų nuomonės neklausė. Mylinti, tvarkinga mama, odontologė buvo apkaltinta nebūtais dalykais, tokiais kaip nestabili psichika, nors net nebuvo nusiųsta pas specialistą ištyrimui. Kaip ji galėtų, turėdama tokį sutrikimą, dirbti odontologe?“, – klausia lietuvė. Jos įsitikinimu, moterys, iš kurių atimti vaikai, yra stigmatizuotos ir atsikovoti savo vaikus praktiškai beveik neturi šansų, nes Švedijoje institucijų sprendimai nekvestionuojami.  Vienintelis kelias – viešumas.

Jurbarkietė jau du kartus kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, bet pirmą kartą teismui pritrūko dokumentų, o dėl antro kreipimosi atsakymo negauna iki šiol. Šiuo metu ji su moterų organizacija Lietuvoje ruošia paraišką dėl moterų teisių pažeidimo. Švedija, kaip ir dauguma ES šalių, yra patvirtinusi Stambulo konvenciją, dėl kurios vyksta debatai Lietuvoje. Ši tarptautinė sutartis turėtų padėti su lyčių ir kitokia diskriminacija susiduriantiems žmonėms, tačiau, kaip rodo pavyzdžiai, didesnių galių įtakoti valstybę ji neturi. Pasak Dianos, problemos paviešinimas tarptautiniu mastu, būtų geras postūmis švedams, aukštinantiems savo teisinę sistemą, nes čia laikomasi pozicijos, kad Švedijos įstatymai ir teismų sprendimai nekvestionuojami.

 „Mano asmeninė tragedija identifikavo problemą. Sakoma, atiminėjami vaikai Skandinavijoje iš kitataučių, nes jie juos muša, o skandinavams tai nepriimtina. Tikrai? Mano buvęs sutuoktinis švedas smurtavo prieš mane ir vaiką. Ir jam buvo atiduota vaiko globa. Yra įrašai ir kiti įrodymai. Aplinkiniai švedai, kurie man stengėsi padėti, matydami situaciją, skatino mane padaryti filmą apie vaikų atiminėjimą, sakydami, kad tai sistema, bet patys švedai bijo apie tai kalbėti, nes niekas šioje šalyje nekritikuoja institucijų, kadangi gali prarasti darbą ir pan.“, – sako Diana, griaudama tylos sienas ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų imigrančių moterų, kurios subyrėjus santuokai neteko vaikų.

Apie savo patirtį Diana Maria Olsson jau sukūrė pirmo asmens dokumentinį filmą „First Class Citizen“. Jo rodymas patvirtintas Rumunijos „Astra Film Festival“ šį rugsėjį. Kūrėja tikisi, kad jis pasieks ir kitus festivalius. Galbūt pradėjus garsiai kalbėti, viešai parodžius smurto įrodymus, savo ir kitų pašnekovių patirtis, liudijimus, pavyks vaikus praradusioms mamoms išjudinti Sizifo akmenį.

PAGALBOS TELEFONAI  PATYRUS SMURTĄ ŠEIMOJE

Psichologinė pagalba ir emocinė parama (bendras pagalbos numeris 1809)

Emocinė parama moterims – 8 800 66366 (visą parą)

El. paštas pagalba@moteriai.lt

Tauragės moterų užimtumo ir informacijos centras (8 446) 61 565; 8 616 55877

El. paštas taurage@moterscentras.w3.lt