Jonas Kubilius – žmogus, dirbęs gimtinei ir pasauliui

1921 m. liepos 27-ąją Fermų kaime (dab. Eržvilko seniūnijoje) gimė Jonas Kubilius, kuriam Likimas lėmė ne tik daugybę asmeninių išgyvenimų ir apsisprendimų, bet ir 33 metus vadovauti Vilniaus universitetui, tapti profesoriumi, habilituotu mokslų daktaru, būti Greifsvaldo (Vokietija), Rygoje esančio Latvijos, Prahos (Čekija), Zalcburgo (Austrija) universitetų garbės daktaru, Santarvės fondo laureatu, Lietuvos matematikų draugijos prezidentu, 1992–1996 m. kadencijos Seimo nariu, Lietuvos valstybinės premijos laureatu, apdovanotuoju Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu... O kur dar profesoriaus darbai tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse, uždavinynai, vadovėliai, virš 100 mokslinių ir keli šimtai publicistinių straipsnių...

Jonas Kubilius visada pasižymėjo išskirtiniu darbštumu, kūrybingumu, profesionalumu ir sąžiningumu, dideliu reiklumu kitiems (ypač dėstytojams), o taip pat neeiliniu vadovo talentu, kurio dėka Vilniaus universitete subtiliai „apeinant“ sovietinę ideologiją buvo išsaugota tradicija studijų dalykus dėstyti lietuvių kalba, plėtota lietuvybės, tautinės kultūros ir atminties dvasia. 

Per  Jono Kubiliaus vadovavimo universitetui laikotarpį parengta per 60 tūkstančių specialistų, iš kurių nemaža dalis tapo žymiais mokslininkais, savo darbais garsinusiais ir dabar garsinančiais ne tik universitetą, bet ir Lietuvą. Rektorius visuomet siekė, kad mokslininkų darbai būtų viešinami užsienio moksliniuose leidiniuose ir konferencijų, simpoziumų ir kitų renginių metų, todėl Vilniaus universiteto vardas buvo ir yra gerai žinomas pasaulyje. 2006 metais Jonas Kubilius  tapo Santarvės fondo laureatu ir jam buvo įteiktas ordinas „Už santarvės puoselėjimą“.

Nuo tų pačių metų Jonas Kubilius – Vilniaus miesto Garbės pilietis. Jurbarko rajonui taip pat didelė garbė, kad kraštietis tapo Lietuvoje ir pasaulyje garsiu  matematiku, nusipelniusiu Lietuvos mokslo ir kultūros veikėju, ilgamečiu Vilniaus universiteto rektoriumi. Įvertindama išskirtinius Jono Kubiliaus nuopelnus Lietuvos Respublikai ir pasauliniam mokslui, Jurbarko rajono savivaldybė 2009 metais suteikė jam Jurbarko rajono Garbės piliečio vardą. 

Oficialioje aplinkoje labai išmintingas ir rimtas, stiprus savo darbais Jonas Kubilius turėjo itin didelį autoritetą. Ir niekas pernelyg nesistengė keisto jo pažiūrų, įsitikinimų. Bent viešų. O privačius jausmus ir išgyvenimus matė ir jautė tik artimiausi žmonės. Ir tik per juos, o taip pat per kitų žmonių prisiminimus galima drąsiai tikėti, kad Jonas Kubilius buvo tikras savo kraštą mylintis lietuvis, visada matantis savo artimą ir padedantis jam.   

 Jono Kubiliaus ir jo brolių dėka sovietų valdžios uždraustos knygos pasiekdavo gimtąjį Fermų kaimą. Jame gyveno brolis Juozas, politinis kalinys, labai darbštus ir nuoširdus sodininkas. Tai jis manimi, jaunu neseniai į Rutkiškius atvykusiu mokytoju ir mokančiu jo dukrą pasitikėjo, ir vieną dieną lyg tarp kitko užsiminė, kad brolis Jonas iš Vilniaus parvežęs Aleksandro Solženicino, Sauliaus Tomo Kondroto, Tomo Venclovos knygų, ir gal aš norėčiau jas paskaityti. Na, kaipgi atsisakysi tokių knygų, kurios tais sovietiniais metais buvo uždraustos ir sunaikintos (arba kažkur giliai giliai paslėptos). O kartą, kai paklausiau Rutkiškių bibliotekininkės Teofilės apie vieną retą knygą, ši pašnibždomis tarsi paslaptį neužbaigdama sakinio ištarė, kad gal turėčiau nueiti pas sodininką, nes jo brolis...

Atmintyje iškyla ir sodininko Juozo ir jo brolių mamos Petronėlės  Giedraitytės-Kubilienės laidotuvių 1985 m. prisiminimas, kuomet mes, keletas Rutkiškių ir Eržvilko mokyklų mokytojų, Eržvilko bažnyčioje dalyvavome gedulingose atsisveikinimo mišiose, nors žinojome, kad  dėl to galime netekti darbo. Tuo metu noras pagerbti brangius žmones mums buvo svarbiau. Buvome drąsesni dar ir dėl to, kad drauge bažnyčios priekyje buvo susikaupęs ir rektorius bei jo artimiausieji. Ir atsisveikinimas be kokių nors oficialiųjų asmenų iš Vilniaus ar kitų miestų. Toks buvo Jono Kubiliaus noras – palydėti į amžino poilsio vietą labai Dievą mylėjusią mamą be gausybės žmonių ir pompastikos, nesudarant politinių ar darbo nepatogumų kitiems. Tokie buvo laikai.

Šiuo nedideliu prisiminimu norisi patvirtinti, kad po tuo oficialiu matematiko ir rektoriaus rūbu buvo žmogus, santūrus ir labai saugantis dvasines vertybes. Kalbininkui kalbėti apie mokslininką matematiką, universiteto rektorių nelengva. Atrodo, kad tikslių skaičių ir formulių, globalių sprendimų fone ir negali būti atliekamo žodžio ar savos interpretacijos. Bet kada įsigilini, tai juk ir kalba turi gana griežtas normas ir ribas, o matematika gali būti iškalbinga, arba, kaip kartą yra pasakęs pats Jonas Kubilius – „matematika yra aukščiausia poezija“. Šią pasakytą matematiko požiūriu aksiomą labai gražiai papildė Viktorija Daujotytė, atsakiusi, kad „poezija yra aukščiausia matematika, nors ji pati to ir nežino“. Drąsus ir įžvalgus atsakymas reikliam, kietam, visada savo nuomonę turinčiam mokslininkui. Kaip ir literatūrologės prakalba, kurią ji pasakė akademikui Jonui Kubiliui, jo 90-mečio proga. Labai verta sugrįžti į praeitį ir dar kartą (arba ir pirmą kartą) paskaityti tuos Viktorijos Daujotytės kaip visada taiklius ir iš širdies bei proto atsiradusius žodžius (juos galima rasti pagal šią nuorodą – https://on.lt/jonas-kubilius). O jau tada, surinkus po dalelę tos matematikos, vadybos, istorijos, kalbos ir poezijos, mūsų atmintyje išlieka kaip Žmogus, nuveikęs labai daug gero Lietuvai ir pasauliui.