Ilgai lauktą „Bisena“ laivą išbandė marių audros ir lietuviškas „bermudų“ trikampis

Jei būsite tarp tų, kurie užsisakys plaukimą naujuoju „Bisena“ laivu, būtinai paprašykite jo kapitonų papasakoti apie jų ypatingą ekspediciją. Taip laivo kapitonas Antanas Grumuldis ir jo padėjėjas Viktoras Bendzius vadina savo keturių dienų kelionę namo – kuomet jie dviese „Biseną“ į gimtąjį Jurbarko kraštą parplukdė, prieš tai patyrę pavojingų išbandymų. Privačiomis lėšomis pastatytas laivas „Bisena“, kurio Jurbarko ir Šakių rajonas laukė ne vienerius metus, jau liepos 12-osios dienos vakarą prisišvartavo Nemune, ties Panemunės pilimi, ir jau dabar pasiruošęs turizmo sezonui. „Mūsų laikas“ laive apsilankė ir kapitoną bei jo padėjėją kalbino liepos 16 dieną – jie plukdyti turistus buvo pasiruošę kad ir kitą dieną.

„Tai mano gyvenimo kelionė“, – šypsosi Antanas, paaiškinęs, kad niekada tiek ilgai neišbuvo ant vandens. Laivą plukdė iš Drevernos, nes ten jis buvo pagamintas, per Kuršių marias ir galiausiai Nemunu aukštupiu iki pat prieplaukos ties Panemunės pilimi. Ir ta kelionė namo užtruko keturias dienas. Per tas dienas laivui ir jo kapitonams teko patirti Kuršių marių audras ir net praplaukti taip vadinamąjį lietuvišką „bermudų“ trikampį. Kaip paaiškėjo, taip laivavedžiai vadina marias ties Ventės ragu. Būtent toje vietoje kasmet skęsta laivai. Marios ties Ventės ragu tarsi spąstai. „Ten vien akmenys“, – pasakoja Viktoras. Reikėjo daug jėgų ir patirties stengiantis, kad vėjas ir jų laivo ant tų akmenų neužneštų. Ties Ventės ragu liepos pradžioje apvirto Jūrų muziejui priklausęs laivas kurėnas – du plaukę žmonės išgelbėti, o kapitonas nuskendo. Vyrai turi savo versiją, kokia nelaimė kapitonui galėjo atsitikti – ne tik dėl to, kad buvo be gelbėjimosi liemenės. Jie spėja per audrą burės stiebas ar bortas galėjo vyrą apsvaiginti. Ir karto patikina, kad jų laive liemenių tikrai yra, ir kiekvienas išėjęs į terasą ar į antrą aukštą, bus paprašytas jas užsidėti. Saugumas svarbiausia, sako jie. Dviese jie plukdys ir turistus. Dviese laive ir dėl patogumo, ir dėl keleivių saugumo, o laivą vairuoja pasikeisdami. Taip patogiau sužiūrėti ir keleivius. Dar reikia padėti atsišvartuoti ir prisišvartuoti.

Kapitonas ir padėjėjas prisimena, kaip teko visą savaitę laukti, kol nurims Kuršių mariose siautėjusios audros. Tik sulaukė prašviesėjimo ir išplaukė. Antanas tiksliai pasakys, kurią dieną ir valandą. Viską, kaip ir priklauso kapitonui, ranka užsirašo metraštyje.

„Kaip mokykloje“, – juokauja Antanas. Atsineša užrašų knygutę ir susiranda ranka surašytas valandas – laivas iš Drevernos išplaukė liepos 9 dieną, antradienį, 7 val. ryto ir Nemune, prieplaukoje, prisišvartavo liepos 12 dieną 17.30 val. Paaiškina, kad prieš bandė anksčiau išplaukti, bet teko greitai grįžti, nes tik įplaukus į marias tokia audra prasidėjo, toks vėjas pradėjo pūsti, kad pajuto, kad jų laivą į nendres neša.

Antanas dar išskleidžia locmano žemėlapį, kurį išsinagrinėjo ir prieš tai nusimatė, kaip jis sako, „prazondavo“ vietas, kur galės sustoti variklį pasikrauti, pailsėti ir pan. Ir dar abu su šypsena prisimena, kaip smagiai jautėsi Pervalkoje prisišvartavę laukdami, kol elektrinį variklį pakraus. Juokėsi, kad tokiame kurorte sau patogiai laive valgyti gaminasi, o kiti ant medinių suoliukų krante susėdę į juos pavydžiai žiūri.

Dar prisiminė, kad su pasienio tarnyba reikėjo derinti dėl to, kad laivu turėjo plaukti pasienio zonoje. Paaiškino, kad nuo naujų metų ne leidimą reikia gauti, o pasienio tarnyba juos turi įtraukti į atskirą asmenų, galinčių būti pasienio vandenyse, sąrašą. Bandė internetu užsiregistruoti, bet nepavyko, tad tiesiai tartis į Pagėgių rinktinės užkardą važiavo.

Pikti ant elektrinio variklio

Tame pačiame savo metraštyje Antanas užsirašęs, kad tą pačią liepos 9 dieną, kuomet išplaukė, 17.50 val, užklupo audra, o 18.15 val. kapituliavo elektrinis variklis. Kol pasiekė švyturį, su stichija kovojo apie dvi valandas. Tikina, kad jei ne išsikrovęs akumuliatorius, būtų audrą lengviau įveikę – kapitonas pyko, kad naujas vokiškas elektrinis variklis išsikrovė per pusvalandį, kai pagal gamintojo charakteristikas turėjo veikti iki 8 valandų. Džiaugiasi, kad turėjo atsarginį, benzininį, kurį tarsi nujausdamas nusipirko. Jei ne jis, nežino, ką reikėtų daryti. Šypsosi, kad būtų tekę irkluoti.

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

Visą straipsnį skaitykite liepos 19 d. numeryje.