Į Lietuvą atvyksta JAV senatorius Richardas Durbinas, kurio mama - iš Jurbarko

Gerbiamas Stasy, ko reikia būti apsirūkius ar apsiuosčius, kad reikėtų tiek laiko pačiam su savimi bendrauti.

R. Durbinas dabar mums jau kaip ir nereikalingas, nes jis pats atsižvelgė į jurbarkiečių elgesį su juo nebendrauti ir kaip matote Jurbarke nepasirodė. Nenoriu vardinti kiek naudos Jurbarkui atnešė mano užmegsta draugystė su Belgijos miestu Laakdaliu. Draugystė su Jurbarko kilmės amerikonu galėjo Jurbarkui duoti reikšmingų impulsų, daug didesnių nei Laakdalis.

o kam jis mums reikalingas?

Kaip suprantu Amerikos senatoriaus niekas Jurbarke nelaukia.

Taip ir numirsime rietenų, nesutarimų, populizmo, susireikšminimo, godumo tinkluose. O laikas eina ne mūsų naudai.

Manau Jurbarko nepasinaudojimą auksine galimybe sąlygojo dvi pagrindinės priežastys. 1. Jurbarko vadovybės nepilnavertiškumo sindromas, manant, kad tai per aukšti asmenys, kad galima būtų su jais bendrauti kaip žmogiškąja prasme lygūs partneriai. 2. Baimė, kad tęsiant kontaktus su R. Durbinu nebus galima apsieti be savo politinių oponentų ir tuo būdu sunku būtu buvę išstumti iš politikos tokius kaip aš. Geriau atsisakyta Jurbarko šanso, bet dešinių pakraipų politikai iš viešos erdvės buvo išstumti.

Malonus, protingas žmogus. Su juo mes Jurbarke gražiai pabendravome. Tiek jis pats tiek jo šeima, brolis labai geranoriškai norėjo Jurbarkui padėti. Turėjo įvairių ketinimų. Deja, po dešiniųjų valdymo periodo, Zairio vadovaujama kairiųjų koalicija, nesugebėjo toliau palaikyti normalių kontaktų su senatoriumi R Durbinu, todėl rimti ketinimai išblėso. Senatoriaus draugai jurbarkiečiai nuo kontaktų su Durbinų buvo atriboti. Vietoj naujos ligoninės Jurbarkas tepelnė vienos palatos remontą. Kažin ar dar kartą R. Durbinas bandys pastatyti ant kojų jam labai artimą ir patikusį Jurbarką?