Darbdaviai nesulaukia valdžios dėmesio

Naujųjų metų pradžioje ir valstybės vadovai, ir garsūs ekonomistai prabilo apie tai, kad ekonomikos sunkmetis baigėsi. Tačiau Jurbarke kol kas nejaučiame nė mažiausio pagerėjimo. Atvirkščiai, verslas traukiasi, įmonės užsidaro arba vegetuoja ant išgyvenimo ribos. Naujausiais duomenimis, per pastaruosius metus rajone gyventojų skaičius sumažėjo ketvirtadaliu. Kokia tokių procesų priežastis, nesunku nuspėti –  jauni žmonės išvyksta uždarbiauti į užsienį arba ieško darbo didžiuosiuose miestuose.

Valdininkai tartis nenori

Visų išsivysčiusių Europos šalių vyriausybių prioritetas – ekonomikos stiprinimas. Mūsų šalyje, o Jurbarke – juo labiau, kažkodėl prioritetas suteikiamas kultūrai, švietimui, socialinei apsaugai. Tai svarbūs dalykai, tačiau  pirmadienį iš ryto skubame ne į kultūros centrą – norime eiti į darbą, gauti atlyginimą. Kol nebus kokybiškų darbo vietų, nesustabdysime išsilavinusio, kultūringo jaunimo nuotekio. Ką bedarytume, kiek beinvestuotume į dviračių takus, aikščių ir gatvių atnaujinimus, vaikų darželius ir mokyklas, jauni žmonės vyko, vyksta ir vyks ieškoti geresnio gyvenimo.

Darbdavių asociacija senokai bando įtikinti, kad emigraciją stabdyti pradedame ne nuo to galo – bandome kovoti su pasekmėmis, neieškodami priežasčių. Savivaldybės valdininkai, o ir rajono vadovai, mūsų argumentų nenori net girdėti. Valdininkams ir politikams atrodo, kad jie vieninteliai žino, ko reikia rajonui, o darbdaviai su savo reikalavimais tik trukdo iš vienos krūvelės į kitą dėlioti popierius. O gyvenimas rodo, kad vienpusiai, mažai diskutuoti valdžios sprendimai padaro daugiau žalos, nei naudos.

Pavyzdžių galime pateikti dešimtis. Milijonai litų investuoti į Nemuno ir Mituvos prieplaukas, bet nė viena realiai neveikia. Krovininės prieplaukos, galėjusios tapti Jurbarko krašto ekonomikos varikliu, teritorija tapo gyvenamąja zona – kažkas nusprendė, kad reikia keisti žemės paskirtį – taip nejučia pramoniniame rajone išaugo visas privačių namų kvartalas. Ten gyvenantys žmonės jau skundžiasi dėl pramonės įmonių keliamo triukšmo – gali būti, kad kitas valdžios žingsnis bus sprendimas Jurbarke visiškai atsisakyti gamybos.

Tokia pat nedovanotina  kvailystė yra Kauno gatvėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengta poilsio zona. Tai visiškai nesuderinami dalykai, bet elementarių gyventojų poreikių nesuprantantys valdininkai tebedirba savivaldybėje ir kuria naujus projektus. Jei ir vėl jie bus be diskusijų su verslo visuomene paleisti įgyvendinti, naudos iš ES investicijų galime nesitikėti.

Proteguoja vieną organizaciją?

Gali būti, kad daug kam kyla klausimas, ko tie darbdaviai nori ir kam jiems reikia kišti nosį į valdžios daržą. Jurbarke šiuo metu veikia net trys verslininkų organizacijos. Verslininkai pradėjo vienytis labai seniai, vos atkūrus šalyje nepriklausomybę. Pirmieji į uždarą klubą, beje, vis dar tebeveikiantį, susibūrė sovietinės nomenklatūros elitas – savivaldybės ir valstybės įmonių, organizacijų  vadovai.

Netrukus susikūrė Jurbarko rajono verslininkų organizacija, ne vienerius metus kovojusi su rajono valdžia dėl pripažinimo. Kai prieš septynerius metus įsikūrė Darbdavių asociacija, jai teko nueiti tą patį kelią: buvęs rajono meras Ričardas Juška ne tik atsisakė su mūsų organizacija pasirašyti bendradarbiavimo sutartį – nenorėjo net kalbėti.

Kur kas palankesnė rajono valdžia buvo maždaug prieš pusantrų metų susibūrusiai Jurbarko krašto verslininkų sąjungai. Tiesiogiai išrinktas rajono meras žadėjo, kad bendraus ir konsultuosis su visais vienodai, tačiau kažkodėl taip pat proteguoja tik vieną iš trijų asocijuotų struktūrų – nei Jurbarko rajono verslininkų organizacija, nei Darbdavių asociacija kvietimo pasikalbėti apie investicijas iš Skirmanto Mockevičiaus pernai taip ir nesulaukė. Tai galima vertinti kaip bandymą supriešinti verslininkų organizacijas.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad mažas žingsnelis jau žengtas – Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sudarytoje Smulkaus verslo rėmimo fondo taryboje yra visų trijų verslo asocijuotų struktūrų atstovai. Netrukus savivaldybės taryba svarstys ir tvirtins 2016-ųjų rajono biudžeto pajamų ir išlaidų planą, numatys Smulkaus verslo rėmimo fondo lėšų šaltinius. Iki to laiko būtina apsispręsti, kokia turėtų būti savivaldybės paramos verslui strategija. Iki šiol jos visai nebuvo, nes ir suma paramai būdavo skirta juokinga – 6 tūkst. eurų (20 tūkst. Lt). Pavyzdžiui, naujų darbo vietų kūrimui buvo galima skirti iki 600 eurų.

Ar tai parama, skatinanti ir motyvuojanti kurti darbo vietas? Toks klausimas kelia juoką. Savivaldybės politikai daug metų lėšas trupino „dėl pliusiuko“ – žiūrėkite, mes remiame verslą. O kad kuriantiems darbo vietas iš tos paramos naudos tiek pat, kiek iš ožio pieno, niekam nerūpėjo.

Verslo centro idėja žlugo

Apmaudžiausia, kad labai didelė dalis Smulkiojo verslo rėmimo fondo lėšų kasmet atitenka Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centrui, prašančiam paramos pavasarį vykstančiai tradicinei miesto šventei ir sausį rengiamiems verslininkų apdovanojimams.

Pastarasis renginys jau kelinti metai sulaukia didžiulės darbdavių bendruomenės kritikos. Dauguma mano kolegų šiose šventėse nedalyvauja, nes vyrauja nuomonė, kad renkama ne geriausia rajono įmonė, o labiausiai Turizmo ir verslo centro direktorei įsiteikusi organizacija. Pernai šis renginys tapo visiška parodija, o po jo dar kilo ir įtarimų, jog centro vadovė šventinį koncertą surengė iš miesto parkui atnaujinti skirtų projektinių lėšų.

Tokius renginius, kaip mugės, koncertai, šventės verslininkams galėtų rengti bet kuris rajono kultūros centras – ir, ko gero, padarytų juos gerokai profesionaliau ir įdomiau, o po renginio nekiltų abejonių, ar  teisingai buvo apskaitytos ir panaudotos pobūviui skirtos verslininkų įmokos.

Niekas taip smarkiai nepyktų, jei šventė nebūtų vienintelis rajono darbdaviams skirtas Turizmo ir verslo informacijos centro renginys. Pastaruoju metu šios įstaigos seminarai vyksta tuščiose salėse,  laimėję Ūkio ministerijos konkursą teikti paramą pradedančiam verslui, centro darbuotojai kuria daugiabučių namų bendrijas ir kitas panašaus pobūdžio „įmones“. O blogiausia, kad savivaldybės subsidijuojama viešoji įstaiga dar ir konkuruoja su verslininkais, teikdama buhalterinės apskaitos paslaugas, pardavinėdama bilietus ir keliones.

Kai 1999 metais kilo idėja kurti Jurbarke verslo informacijos centrą, šventai tikėta, kad jis vienys, švies verslininkus, generuos idėjas, ieškos investuotojų ir atvers mūsų rajono įmonėms kelius į naujas rinkas. G. Mačiulaitienė centrui vadovauja jau bene dešimt metų – ir, mūsų manymu, visą tą laiką jis ritasi žemyn. Nepagyvino centro veiklos ir prieš keletą metų įvykusi reorganizacija. Galėtume pateisinti šios įstaigos vadovę, jei Jurbarke klestėtų bent turizmas, tačiau G. Mačiulaitienė ne kartą jau yra viešai pareiškusi, kad turizmo verslui mūsų krašte nėra jokių galimybių.

Kyla pagrįstas klausimas: ar žmogus, kuris netiki tuo, ką daro, gali užimti tokais pareigas?

Pripažinkime, kad idėja, kurią siekė įgyvendinti Jurbarko verslo informacijos centrą kūręs JAV taikos korpuso savanoris ir būrelis rajono verslininkų, senokai žlugo – darbdaviai iš Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro nejaučia jokios naudos, o įstaigos direktorė neslepia, kad pagrindinis centro siekis – išsilaikyti.

Savivaldybė dabar turi dvi galimybes: uždaryti šį centrą taip, kaip neseniai padarė Tauragės rajono politikai arba skubiai ieškoti jam naujo vadovo. Dabartinė direktorė ne tik nesugeba organizuoti pagalbos darbdaviams, tarpininkauti jiems bendradarbiaujant su savivaldybe ir sprendžiant problemas, bet dar ir užsitraukė didžiulį darbdavių bendruomenės nepasitikėjimą.

Bent jau Jurbarko rajono darbdavių asociacija nėra linkusi bendradarbiauti su žmogumi, dėl kurio savivaldybės Antikorupcijos komisija yra priėmusi precendento neturintį sprendimą. Neteko girdėti, kad G. Mačiulaitienė būtų grąžinusi prieš porą metų prie atlyginimo pačios sau pasiskirtus priedus, todėl kyla klausimas, kas ir už kokias paslaugas jai šias nuodėmes atleido, kodėl dabartinė valdžia užsimerkia prieš Turizmo ir verslo centro direktorės neveiklumą?

Išsprendus Turizmo ir verslo informacijos centro problemas, atsirastų prielaidos glaudesniam darbdavių ir savivaldybės bendradarbiavimui.

Tomas Matusas, Jurbarko rajono darbdavių asociacijos vadovas