B. Pauža. Vyriausybės pagalba pieno gamintojams

Nespėjo Lietuvos pieno ūkis atsigauti po drastiškai kritusių pieno supirkimo kainų 2012 metais, kai Rusijos embargas ir pieno kvotų panaikinimas atnešė dar didesnę ir ilgalaikę krizę ne tik Lietuvai, bet ir visoms Europos Sąjungos (ES) šalims.

Smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms ir Lietuvos ūkininkams už žaliavinį pieną ėmus mokėti mažiausią kainą visoje ES, skaudžiausiai krizės padarinius pajuto smulkieji pieno gamintojai. Šalyje situacija vis dar nesikeičia – smulkieji gamintojai sudaro daugumą, net 74 procentus, jie savo ūkiuose laiko nuo 1 iki 5 melžiamų karvių. Dar vienas paradoksas šioje situacijoje – kai kooperatyvams, tiekiantiems per dieną 10-15 tonų pieno, perdirbėjai pradėjo mokėti mažiau, nei kitiems lojaliems gamintojams.

Esant tokiai situacijai, Vyriausybė ėmėsi visų įmanomų priemonių padėti nukentėjusiems mūsų šalies žemdirbiams. Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius susitiko su ES žemės ūkio ir regionų plėtros komisaru Filu Hoganu, kuriam įrodė, kad situacija Lietuvos pieno sektoriuje yra išskirtinė, reikalaujanti Europos Komisijos (EK) dėmesio bei paramos.

Premjero pastangų rezultatas – iš ES nuostolių daliniam kompensavimui gauta tikslinė 12,63 mln. eurų parama, iš kurių 12,23 mln. atiteko pieno gamintojams. Taip pat Vyriausybės sprendimu iš nacionalinio biudžeto buvo skirta dar 12,23 mln. eurų. Bendras paramos dydis už toną parduoto natūralaus riebumo pieno sudaro 22,32 eurų. Parama iš ES biudžeto – 11,16 eurų už toną pieno bus pradėta mokėti šių metų lapkričio pabaigoje, o tokio pat dydžio parama iš nacionalinio biudžeto bus išmokama vėliau, tačiau nustatyta, kad ši parama turi būti išmokėta iki 2016 metų birželio 30 dienos.

Labai svarbu pažymėti, kad šių metų pradžioje pieno gamintojams buvo išmokėta ES parama už 2014 metus – 14,7 mln. eurų ir tokio pat dydžio nacionalinė parama. Net ir didžiausias skeptikas turi pripažinti, kad krizės padariniams sumažinti skirta beveik 54 mln. eurų suma yra nemaža. Ypač atsižvelgiant į įtemptą šalies biudžetą, gyventojų socialines reikmes ir būtinybę stiprinti krašto gynybos potencialą. Nors, be abejo, tos išmokos jokiu būdu nekompensuoja pieno gamintojų patirtų nuostolių.

Taip pat Vyriausybė intensyviai ieško žemės ūkio produktų naujų realizavimo rinkų, parengtas ir Seime priimtas įstatymas, reguliuojantis pieno rinkos santykius tarp gamintojų ir perdirbėjų. Pradedama aktyviau skatinti kooperaciją. Seime jau įregistruotas Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo projektas, kuris turėtų atskirti fiktyvius kooperatyvus, nustatyti griežtesnius pripažinimo žemės ūkio kooperatyvu reikalavimus.

Tuo tarpu pieno perdirbėjai akivaizdžiai ignoravo Vyriausybės, Seimo narių raginimus surasti vidinių resursų, mažinti savikainą ir stabilizuoti pieno kainų kritimą ar bent porą centų priartinti pieno supirkimo kainą prie ES vidurkio. Žaliavinis pienas brangiau buvo perkamas užsienyje, žlugdomi kooperatyvai, nemažos pinigų sumos buvo skiriamos įvairiems renginiams remti. Žemdirbiai pastebėjo ir faktą, kai buvo skiriama parama pieno gamintojams, perdirbėjai pasistengdavo atitinkamai sumažinti pieno supirkimo kainą. Toks elgesys, mano įsitikinimu, yra mažų mažiausiai negarbingas.

Bronius Pauža, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, socialdemokratas