Vydūnas

Filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičių kaime (Šilutės r.) valstietiškos kilmės evangelikų misionieriaus Anskio ir Marinkės Storostų šeimoje.

Buvo antrasis vaikas dešimties vaikų šeimoje (užaugo aštuoni). Tuomet ši žemė priklausė Prūsijos karalystei.

1888 m. V. Storosta baigė Ragainės mokytojų seminariją ir tapo Kintų pradžios mokyklos trečiuoju mokytoju, mokiusiu lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Į Kintus dvidešimtmetis jaunuolis atvyko jau sirgdamas tuomet dar neišgydoma plaučių džiova. Jaunasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis, ir jis pasveiko. Jaunajam Viliui Storostai šeimininkauti padėjo Klara Fülhaz, Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.

Mokytojaudamas Kintuose V. Storosta išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892 m. pradėjo Tilžės gimnazijoje dėstyti prancūzų ir anglų kalbas. Kaip tik Tilžėje apie 1907 m. ėmė rodytis Vydūno vardas. Tilžėje Vydūnas ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuoktos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat – dramos, tragedijos, misterijos, parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios – „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Vydūnas kūrė ir chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“. Tilžės giedotojų draugijai Vydūnas vadovavo 40 metų, kol 1935 m. hitlerininkai šią draugiją, kaip ir kitus Rytų Prūsijos lietuvininkų sambūrius, uždarė.

Dar mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje jis pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia rasti svarbiausi gyvenimo atsakymai.

Vydūnas nenuilstamai siekė žinių: Greifsvaldo (1896–1898 m.), Halės (1899 m.), Leipcigo (1900–1902 m.), o kiek vėliau – Berlyno (1913–1919 m.) universitetuose jis studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

Nuo 1907 m. Vydūnas aktyviai dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje.

1923 m. Vydūnas dirbo Telšių mokytojų seminarijoje. 1928 m. jis tapo Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaru, 1933 m. – Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu.

Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai – 1934 m. ji buvo uždrausta bei konfiskuota.

1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. jis buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu.

1944 m. kartu su kitais Tilžės gyventojais Vydūnas evakuotas Vokietijos gilumon. Traukdamasis iš karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą, įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Beje, Detmolde Vydūnu rūpinosi jurbarkietis dainininkas Stepas Sodeika.

Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Jo filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškųjų Vedų. Prieš tai jam didelę įtaka darė teosofijos atšaka antroposofija. Pirmieji jo veikalai daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose – pagrindinis dėmesys skirtas aktualioms istorinėms, socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemoms.

Pasak Vydūno, vienintelė tikroji realybė esąs dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis (t. y. pasaulis yra Dieve, bet pasaulis tai ne Dievas). Žmogaus savimonė iš esmės esanti dvasinio absoliuto (Didžiojo Slėpinio) savimonės jo paties sukurtame pasaulyje apraiška. Jo manymu, žmogaus savimonė (ašainė sąmonė) verčia ją ieškoti savo pradžios šaltinio ir atsiradimo priežasčių. Jis teigė, kad tas ieškojimas ir yra pagrindinė religijos atsiradimo prielaida.

Tautiškumo ugdymas nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Pagal tai jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Kultūros vertės matu Vydūnas laikė žmogiškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės gyvenime. Asmenybės vertė taip pat matuojama indėlio į tautos auginimą mastu.

Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietijoje. 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti netoli Rambyno kalno esančiose Bitėnų kapinaitėse.