Vitalija Maksvytė: „Man svarbūs tie, kieno balsai negirdimi“

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Apie kraštietę Vitaliją Pilipauskaitę-Maksvytę pirmiausia išgirdau kaip apie poetę, prieš beveik dešimt metų išleidusią pirmąją poezijos knygą „Kvėpuoju“ – ši, vos tik išvydusi dienos šviesą, buvo įtraukta į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Vėliau kartais išgirsdavau Vitaliją kalbančią per radiją ar perskaitydavau jos tekstus internete – apie moteris ir joms svarbius klausimus. Sutikau Jurbarke, kaip leidyklos „Alma littera“ atstovę, dalyvaujančią tuometinio bendradarbio Raimondo Buitkaus romano „Nuotrauka dembelio albumui“ pristatyme. Dar vėliau Milda Piliutienė, mokykloje buvusi ir mano, ir Vitalijos auklėtoja, papasakojo daugiau ir parodė mokyklinius Vitalijos eilėraščius, su kuriais ji dar gimnazijos laikais dalyvavo poezijos konkurse. Tad tikriausiai nenuostabu, kad kilo noras pakalbinti Vitaliją ir jos mintimis pasidalinti žurnalo „Jurbarko laikas“ puslapiuose. Dirbanti keturių vaikų mama į interviu klausimus (tiksliau, į užduotas temas) atsakė balso žinutėmis, kurias įkalbėdavo rytą ir vakare, važiuodama į darbą ir grįždama iš jo, tad tam tikras fragmentiškumas yra šios, gal kiek neįprastos, interviu formos pasekmė.

 

Kokia buvo pati kūrybinio kelio pradžia?

Mano pradžia yra prie Panemunės pilies. Iki aštuntos klasės lankiau Vytėnų pagrindinę mokyklą. Be galo esu dėkinga jau amžiną atilsį lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Petrui Gudui ir jo žmonai, savo klasės auklėtojai, geografijos mokytojai Zuzanai Gudienei, kurie anksti, gal šeštoj ar septintoj klasėj, pastebėjo mane. Klasės auklėtoja paskaitė ištrauką iš mano rašinio ir pagyrė, kad turiu jautrumą pastebėti detales, jas perteikti raštu. Gerai atsimenu, kad tas rašinys buvo apie žiemos dieną miške, kur per speigą praleidau visą dieną – viena, tarp eglių. Buvo taip tylu, ledo kristalai tokie ypatingi, net skambantys, aš tą savo pajautimą bandžiau aprašyti rašinyje ir, matyt, kažkiek pavyko. Maždaug tuo pat metu parašiau pirmąjį eilėraštį, žinoma, apie Vytėnų pilį. Šis eilėraštis, kurį skaičiau šauniausio moksleivio konkurse, buvo išspausdintas rajoninėje spaudoje – tai buvo pirmoji vieša publikacija.

Po aštuntos klasės įstojau į Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją. Ten patekau pas mokytoją Mildą Piliutienę, kuri padarė didelę įtaką mano gyvenimui. Gal ji ir nepažadino manyje meilės literatūrai, nes knygas skaičiau visada – nuo vaikystės knygose gyvenau kažkokį kitą gyvenimą, išplečiantį pasaulio ribas. Tačiau mokytoja Milda leido suvokti, kad knygos yra rašomos gyvų žmonių, kad žmogus yra laisvas, kad yra taisyklės ir yra išimtys, kad ryšys yra svarbus. Su auklėtoja buvo labai stiprus žmogiškasis ryšys ir labai geras pavyzdys, ką reiškia būti žmogumi, būti moterimi – laisva, mąstančia, kritiška moterimi, smagiu, gyvenimu besidžiaugiančiu žmogumi. O kad pasirinkau filologiją esu dėkinga ne tik Mildai, bet ir fizikos mokytojai Inai Nedelčenkienei. Buvau sugalvojusi stoti į fiziką, tačiau Ina man pasakė: „Tu atrodai kaip poetė, rašai eilėraščius, tai kam tau fizika? Stok į lietuvių filologiją, tai bus tavo“. Dvyliktoje klasėje rinkausi tarp fizikos, filologijos, psichologijos ir Dailės akademijos, bet vis dėlto dokumentus padaviau į lietuvių filologiją.

Klasėje, kurioje buvo daug protingų, imlių, drąsių vaikų, aš ilgai buvau gan drovi ir savo kūrybos niekam nerodžiau. Mokytoja Milda pastebėjo, kad rašau kitaip nei visi. Tąkart rašiau, kaip aš pamečiau raktus, sukūriau istoriją apie Panemunės pilį. Parodžiau jai ir savo poeziją, kurios buvau nemažai prirašiusi. Ji delegavo mane į VU filologų konkursą, ten, atrodo, nieko nelaimėjau, gavau tik paskatinamąjį prizą, tačiau tuomet mano eilėraščiai pasirodė žurnale „Moksleivis“. Dalyvaudavau ir rašinių konkursuose. Gimnazijoje buvo daug nuostabių mokytojų, iš kurių norėčiau paminėti Ireną Gailiūnienę, etikos mokytoją, nes labai mėgau etikos pamokas, patikdavo klausimai, kuriuos jose spręsdavome. Su vokiečių kalbos mokytoja Bakaitiene kartu vykome į tarptautinį projektą Vienoje, Austrijoje. Tai buvo nuostabus renginys vaikui, kuris iki tol nieko, be Jurbarko, nebuvo matęs.

Gyvenau labai įdomiais laikais. Mano perėjimas į jaunystę buvo 1997–1999 metais, kai turėjome daug laisvės visokioms neformalioms iniciatyvoms. Tuo metu iš Vilniaus gyventi į Skirsnemunę grįžo architektė Gražina Gadliauskienė ir Jurbarke atidarė meno galeriją, kur rinkdavomės vyresniųjų klasių moksleiviai. Ji buvo lyg mūsų mentorė, su kuria kalbėdavome apie viską: nuo paveikslų ir parodų, kurias Gražina rengdavo, iki santykių, draugystės, pirmosios meilės. Tiek Gražina, tiek jos vyras Algis mus labai globojo ir man labai daug davė. Atsimenu, pas Gražiną galerijoje vyko moksleivių organizuota dailės paroda, tuo metu piešiau, tad esu sudalyvavusi ir parodoje. Tuo metu Jurbarke buvo ne viena neformali muzikinė grupė, aktyvus jaunimas be jokių fondų ar paramų, niekieno neliepiami, įvairiose erdvėse organizuodavo koncertus: mokyklose, apleistuose pastatuose pramonės rajone, Jurbarko krašto muziejuje. Man patiko organizuoti, prisidėti prie renginių organizavimo – ir dabar turiu šią savybę.

Kai įstojau į universitetą, man nebuvo šoko, nes Vilniuje buvau praleidusi daug laiko pas draugus, pas gimines. Anksti pradėjau dirbti, derinau darbą ir studijas. Bakalaurą rašiau apie Sigito Parulskio kūrybą, o magistrą jau iš tarpdisciplininės srities – apie socialinius turinius moterų prozoje, nes domino moterų klausimai, humanizmas, posthumanizmas, feminizmas, platesni sociologiniai, psichologiniai-politiniai kontekstai. Jau tada buvo aišku, kad man įdomu ne tik knygos, bet ir žmonės: kaip jie gyvena, kaip jų gyvenimas atsispindi tekstuose, kaip jie išreiškia save per tekstus.

Universitete teko susitikti ir būti mokomai tokių nuostabių dėstytojų kaip Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Marcelijus Martinaitis, Regimantas Tamošaitis, Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Vėliau stojau į doktorantūrą moterų prozos srityje, tačiau gimė vaikai, todėl studijų galiausiai atsisakiau. Po bakalauro studijų dirbau Kalbos ir komunikacijos centro leidykloje. Beje, dar studijuodama bakalaurą dėsčiau gimnazijoje lotynų kalbą. Tada Antanas Gvildys, mokęs lotynų kalbos, dėl kažkokių priežasčių negalėjo dirbti, tai važinėdavau kartą per savaitę į Jurbarką, kad susitikčiau su gimnazistais. Buvo visai smagu.

Kai gimė vaikai, visada šalia buvo tėvystės projektai: vedžiau paskaitas ir seminarus tėvams, mergaitėms, vadovavau Tėvystės centrui, prisidėjau prie dulų atsiradimo Lietuvoje, ir iki šiol tie dalykai tęsiasi šalia filologinės veiklos. Tad mano kelias taip įdomiai dėliojasi iš poetinės-literatūrinės dalies ir psichologinės-edukacinės dalies, pinasi į vieną.

Rašiau ir studijų metais, bet tik sau, su niekuo nesidalinau, poezijos nerodžiau niekam, tik draugės žinojo. 2014 metais nutariau parodyti savo poeziją – paruošiau knygos rankraštį ir pateikiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, pirmosios knygos konkursui. Komisija atrinko šitą knygą, išleido, tai buvo labai smagus ir didelis įvertinimas. Su rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi parašėme knygą „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“, kurią kūrėme su labai daug meilės. Norėjome sukurti personažą, kuris būtų patrakęs, kaip kokia Pepė Ilgakojinė, šmaikštus, mielas, labai užjaučiantis. Prieš keletą metų atsirado kuriančių moterų bendruomenė „Women Are Poems“, kuri dabar jau išaugo tiesiog į kuriančių žmonių bendruomenę. Išleidome ir poezijos rinktinę tokiu pačiu pavadinimu. Jau įvyko daug susitikimų visoje Lietuvoje, kuriuose su kolege Ieva Juodelyte kuriame erdvę autoriams, nebūtinai profesionalams, susitikti ir pasidalinti savo kūryba. Tai yra mūsų žinutė: kiekvienas eilėraštis ir kiekvienas jį rašantis žmogus yra svarbus, ir teisė tiek kurti, tiek susipažinti su kitų autorių kūryba yra prigimtinė žmogaus teisė.

Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbu nuo pernai, esu pirmininkės pavaduotoja, čia daugiau užsiimu administraciniais dalykais: rašau paraiškas finansavimui, dalyvauju rašytojų išlydėjimuose, organizuoju renginius, atstovauju ministerijose, važinėju į kitas šalis, sprendžiu klausimus, susijusius su rašytojų profesine veikla.

Kada ir kaip pajutote troškimą išreikšti save per žodį? Kas jus paskatino, pastūmėjo, o gal, priešingai, trukdė?

Manau, kad išraiška per žodį mano gyvenime tam tikra prasme yra atsitiktinumas. Jei turėčiau išlavintą klausą ir balsą, mielai dainuočiau. Esu parašiusi dainų tekstų, keletą įdainavome su draugėmis. Mielai šoku ir išreiškiu save per judesį. Man apskritai svarbi žmogaus saviraiška, laisvė save realizuoti, kurti. Visas kūnas, visos priemonės tam man atrodo tinkami. Jei būčiau gimusi kitoje šeimoje, su kitu palaikymu, gal užsiimčiau performansais ar būčiau tapusi dailininke, nes labai mėgstu piešti. Visada žodį, raštą papildau kitomis priemonėmis: mėgstu skaityti savo eilėraščius garsiai, tada įsijungia balsas, kūnas. Retai tai darau, nes nuo mamos pareigų ir darbų lieka mažai laiko saviraiškai, ypač pasirodymams, susitikimams su publika. Tačiau jeigu kas pakviečia, visada mielai dalyvauju.

Stabdė mane kompleksai: baimė, drovumas, nepasitikėjimas. Sovietinė ir postsovietinė aplinka labai stipriai ribojo, todėl palaikymo daug nebuvo. Buvo daug stereotipų, nuostatų, kas galima, kas ne. Aš esu jautrus žmogus, todėl nuo vieno blogo žodžio galiu nutilti ilgam. Labai norėjau mokytis muzikos, mokytis dailės, bet nebuvo tokių galimybių, o knygas skaityti buvo galima, jos buvo pasiekiamos.

O žvelgiant istoriškai, genetiškai – mano močiutės brolis Pranas Jonikis Skirsnemunėje taip pat kuria eilėraščius. Promočiutė Kazimiera Pilipauskienė buvo dainininkė. Tai tas raštas, balsas, garsas, literatūra, poezija, matyt, kažkur genetiškai yra užkoduota. Mano močiutė Aldona Elena Jonikytė irgi labai mėgo dainuoti, sekdavo pasakas. Ona Juškienė, kitos močiutės sesuo iš Pilies I kaimo – skaitytoja, viena iš aktyvesnių bibliotekos lankytojų mūsų krašte. Taigi meilė knygai, meilė žodžiui, meilė dainai matyt kažkaip ir per kraują persiduoda.

Moteriškumo, motinystės, moters gyvenimo temos. Moterų poečių bendruomenė. Kodėl tai svarbu jums asmeniškai? Ir kokią žinią jūs norite perduoti kitoms moterims?

Moterys ir moteriškumas atsirado labiau nuo studijų metų, nors jautrumas žmogui ir žmogaus istorijai, gili empatija, matyt, įgimta. Man visada rūpėjo žmonės, ypač kenčiantys, kurie patys dažnai ir nekalba apie savo kančią – nedrįsta ar neturi galimybių. Apie mane buvo daug žmonių, sutraumuotų tiek tarybinės armijos, tiek nesaikingo alkoholio vartojimo. Dar mokykloje skaitėme J. Biliūno „Kliudžiau“, kurį nagrinėjome ir gailėjom katytės. Tada pamaniau, kad mes tiek daug dėmesio skiriame šuns arba katės likimui, nors gyvūnų skausmas irgi yra svarbus, bet nematom kenčiančių vaikų, senelių.

Studijų metai atvėrė platesnes perspektyvas, nes iš moterų kūrybos rašiau magistro darbą ir vėliau buvau pradėjusi rašyti disertaciją, be to sutikau daug įvairių žmogaus teisių aktyvistų, moterų teisių aktyvistų. Pradėjau pervertinti tai, ką pati esu patyrusi, ką žinojau, ką maniau esant norma. Nors mums atrodo, kad esam labai toli pažengę, kai pati tapau mama pamačiau kiek daug jautrumo yra motinystės temose, kiek mažai apie jas kalbama, kiek daug nutylima, kiek moterys nedrįsta dalintis savo patirtimi. Ir taip yra jau nuo senų laikų Prisimenu, mane labai sukrėtė faktas, kai nuostabi kūrėja, jau išėjusi, Birutė Pūkelevičiūtė, kurios kūrybą atradau tik universitete, išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės“, sulaukė labai daug vyrų kritikos, nes moterų rūpesčiai, pasak Solveigos Daugirdaitės, yra visai kitokie, vyrams net nepažįstami. Mūsų sistemoje susiklostė, kad vyriškas kalbėjimas apie vyriškus dalykus tapo norma, o visa tai, kas buvo moterų gyvenimas, kas joms aktualu arba į ką žvelgiama iš moteriškos perspektyvos, buvo laikoma menkesniu, ne taip svarbiu arba neatitinkančiu statuso.

Todėl ir mano, kaip kūrėjos, poezijos knyga išėjo taip vėlai. Kai nusprendžiau rašyti, negalėjau rašyti apie dalykus, kurie nėra mano. Man reikėjo daug metų rasti vidinės stiprybės pasidalinti su kitais tuo, kas tikrai man rūpi, kas yra svarbu. O moterų likimai nuo seniausių laikų yra tai, kas mane domina. Ir ne tik moterų, o ir bet kurių silpnųjų, bet kurių, kieno balsai negirdimi: vaikų, kalinių, sužeistųjų, traumuotų žmonių. Man yra svarbu juos liudyti ir kviesti kitus išgirsti jų balsus, kad taptume vis labiau atjautūs vieni kitiems, kad gyventume ne tik savo tiesoje, bet ir patirtume kaip gyvena kitas. Taip jau nutiko, kad aš gimiau moters kūne, tad visos patirtys, kurios yra svarbios mano kūnui, ateina ir į mano kūrybą.

Pasidalinkite savo ateities planais.

Šiuo metu ruošiu antrą poezijos knygą, kuri pasirodys kitais metais. Esu pradėjusi eskizuoti kelis kitus kūrinius, jie turėtų vėliau pasirodyti. Labai noriu parašyti knygą vaikams, turiu kelias idėjas. Ir suaugusiems noriu vieną tokį labiau prozos kūrinį parašyti. Turiu pasižymėjusi šiek tiek apmatų, pasižiūrėsiu kas iš to toliau išeis.

Dabar nemažai laiko skiriu Lietuvos rašytojų sąjungai. Planuojame peržiūrėti strategiją ir atsinaujinti savo veiklas – darbo srityje vyksta labai įdomus ir dinamiškas procesas. Taip pat studijuoju mindfulnes arba dėmesingą įsisąmoninimą institute Kaune. Rudenį tikiuosi tapti sertifikuota mindfulnes mokytoja. Aš jau apie 15 metų vedu paskaitas, seminarus, grupes: vaikams, rašytojams. Būna kad ir moterys kreipiasi sunkesnėse situacijose – skyrybų ar panašiai. Manau, kad šis kelias ir toliau tęsis ir tikrai nesibaigs su mindfulnes mokytojos sertifikatu. Man labai patinka mokytis ir viena iš mano gyvenimo prasmių yra augti ir dalintis žiniomis su kitais.

Esu sutikusi nuostabių mokytojų – įvairių profesijų, specialybių žmonių. Visai neseniai, gegužės pradžioje, teko lankytis JAV lietuvių bendruomenėje Čikagoje, kur su kolega Raimondu Šileika vedėme dirbtuves ir suaugusiems, ir vaikams. Tą savaitę teko viešėti protestantų pastoriaus Valdo Aušros ir jo žmonos keramikės Noros Aušrienės šeimoje. Žmonių, kurie jau daugiau nei dešimt metų dirba Amerikoje paliatyviosios slaugos, mirštančiųjų išlydėjimo srityje. Daug kalbėjome apie tai. Tiek Valdas, tiek Nora kaip kapelionai lanko ligonius jų namuose ir pasakojo, kokios paslaugos yra teikiamos žmonėms. Kai susiduri su tokiais jautriais ir ribiniais momentais, kaip gimdymas, gimtis, mirtis, trauma, tai gali užsimerkti ir bėgti nuo jų, nenorėti apie juos girdėti ir kalbėti, bet man nuo vaikystės yra būdingas atvirumas ir ėjimas į tas temas: mokymasis būti jose, mokymasis kalbėti, atliepti poreikius ir galvoti, ką galim padaryti geriau. Man atrodo, gyvenime visada mes esam apsupti gyvenimo dovanų, mokytojų, gairių ir jeigu atsiveriam, jeigu norim matyti, girdėti, atliepti, eiti tuo savo keliu, tada ir visos durys atsidaro.

Gal norėtumėte pridurti dar ką nors, apie ką nepaklausiau?

Man buvo didžiulė garbė, malonumas, ir džiaugsmas prisiliesti prie dviejų knygų, kurių aš neparašiau, tik kai kurias jų dalis. Viena iš jų apie a. a. gydytoją Bangą Kulikauskaitę, nuostabią akušerę ginekologę, dirbusią Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose ir Lietuvai atnešusią daug meilės ir daug pokyčių. Po jos mirties išėjo knyga, skirta padrąsinti sergančius onkologinėmis ligomis, nes ir pati Banga iškeliavo po onkologijos, ir kartu parodyti kelią per tikėjimą, per katalikišką tikėjimą, nes Banga buvo giliai tikinti. Knyga vadinosi „Banga: nėra ko bijoti“, ją sudarė sielovadininkė Agnė Žemaitytė, o aš rašiau baigiamąjį straipsnį. Su Banga kelias suvedė per gimdymų sritį, kurioje aš praleidau daug metų, bet labiausiai mane pradžiugino, kai sužinojau, kad Banga savo pašaukimą būti akušere ginekologe, padėti gimdančioms moterims siejo su savo promočiute, kuri gyveno Skirsnemunės apylinkėse. Jos šeima buvo artimiausi mano prosenelių kaimynai. Ji ir palaidota Skirsnemunės kapinėse, tose pačiose, kur ir mano proseneliai. Ir kai kalbėjom su Pranu Jonikiu, jis prisiminė, kad Bangos promočiutė kaip pribuvėja priėmė ir mano močiutę, ir jos brolį Praną, ir brolį Jonuką... Toks gražus susibėgimas šaknų per prosenelių linijas.

O kita nuostabi knyga, kurią Jurbarko kontekste norėčiau paminėti, tai a. a. Kęstučio Marčiulyno, Bo Haeng Sunim, aktoriaus, kurį visi siejo su Kaunu, nes jis dirbo, mokėsi Kaune... Kęstutis Marčiulynas – sunkaus ir stipraus kelio žmogus, kuris pasirinko iškeliauti į vienuolyną, į budizmo tradiciją, tapo dzeno vienuoliu, mokytoju. Dažnai grįždavo Į Lietuvą, čia rengdavo pasirodymus, susitikdavo su žmonėmis. Man teko garbė su Kęstučiu Haeng Sunim bendrauti ir prisidėti prie jo knygos atsiradimo. Ir nuostabu buvo, kai per pirmą susitikimą bekalbėdami išsiaiškinom, kad ankstyviausiais vaikystės metais jis gyveno tuose pačiuose Vytėnuose prie Panemunės pilies, Pilies I kaime – atsekėm ir kuriam name gyveno. Ta pilis mus taip gražiai susiejo ir kažkoks širdies ryšys buvo užsimezgęs, laikė mus tuos kelerius metus, iki Kęstutis išėjo iš šito pasaulio.

Taip netikėtai Jurbarko kraštas išnyra mano gyvenime, ir kai išnyra, gimsta kažkokie maži nauji stebuklai.

P. S. Vitalijos mokytoja Milda Piliutienė, prisiminusi jos pirmąjį rašinį apie pamestą raktą, jos išskirtinį kūrybiškumą, prisipažinusi, kad labai mylėjo visą Vitalijos klasę, ir paklausta apie tai, kaip atsiranda poetai, pasakė: „Mokytojai neišaugina poetų. Poetas pats išauga: iš savo kiemo, eidamas per pievą, į vieškelį, į tėvynę, į darbą, kaip iš mažos klevo sėklelės išauga didelis medis“.

Trumpa biografija

Lietuvos rašytojų sąjungos interneto svetainėje Vitalija Maksvytė pristatoma poete, prozininke (pati ji sakosi nesanti prozininkė. Sako, gali būti vadinama poete, keturių vaikų mama, visuomenininke, kūrybinių projektų vadove, rašytoja, biblioterapijos ir mindfulnes praktike), literatūrologe. 1999 m. baigusi Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnaziją, kur debiutavo kaip eilėraščių kūrėja ir tekstų autorė, Vilniaus Universitete studijavo lietuvių filologiją ir literatūrologiją. Tyrinėjo šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir moterų prozą. Studijų metais pradėjo skelbti trumpas esė kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, bendradarbiavo su mėnraščiu „Metai“, kur rengė pokalbius su kūrėjais, rašė knygų recenzijas. Kartu su Mindaugu Kvietkausku inicijavo pirmuosius išvažiuojamuosius respublikinius studentų seminarus „Literatūros salos“. Skaitė pranešimus konferencijose, seminaruose. Dirbo tekstų kūrėja ir redaktore VšĮ Kalbos ir komunikacijos centre, vėliau – redaktore leidykloje „Kitos knygos“. Bendradarbiavo su VšĮ Lietuviškos knygos rengiant Vilniaus knygų mugės renginius. Dirbo laisvai samdoma žurnaliste ir tekstų kūrėja. Tapusi mama, aktyviai pasuko tėvystės edukacijos ir moterų įgalinimo keliu: rengė paskaitas, mokymus, skelbė straipsnius, vadovavo VšĮ Tėvystės centras, yra viena iš Dulų asociacijos steigėjų. Dirbo leidykloje „Alma littera“, kur buvo atsakinga už lietuvių autorių kūrybą ir jos sklaidą. Rengė naujų knygų pristatymus LRT laidoje „Labas rytas“. Viena iš kūrybinės bendruomenės „Women Are Poems“ steigėjų. 2023 m. pradėjo eiti Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigas.

Išleido pati ar su bendraautoriais knygas: poezijos „Kvėpuoju“ (2015, 2018); vaikams „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana (kartu su M. Marcinkevičium) (2021), moterų poezijos rinkinį „Women are poems“ (2021).

2006 m. Vitalijai suteiktas Vydūno fondo įsteigtas Sofijos Čiurlionienės vardo apdovanojimas, 2015 m. jos poezijos knyga „Kvėpuoju“ įtraukta į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2016 m. autorei suteikta 40-oji Zigmo Gėlės vardo premija.

Atakusi

į bekraštę visatą suplyšta istorijos
eik už jų eik už jų girdžiu ragina balsas
eik už tos sukurtos netikros teritorijos
eik kur žvilgsnis kur žodis –
nors alsas

nors nuovargis būti su kitu intensyviai
nors akys ir rankos sunkiau daug už sakinį
bet juk esam ne raidės o giedantys gyviai
juk užmuštum iš karto pataikęs su akmeniu

esam gyviai – smulkutis paviršiaus motyvas
kraujas liejasi gimdant pargriuvus ar šaudant
eik į širdį į žvilgsnį į šokį į judesį –
gyvas
kol esu kol esi kol yra tyloje tebeaudžiamas

eik už to kas iš proto iš pykčio už kaukių
kas iš noro iškilt aukščiau žemės ir dulkių
tavo dievas ir deivės mano įsčiose kaukia
savimi galiu tapt tik save nuo savęs nusipurčiusi

žodžiai gelia žodžiai sukasi limpa į sakinius
nori kurti tvaraus laime spindinčio laiko iliuziją
pažiūrėk stovi epušė saulėje tiesai atakusi
nėra nieko daugiau –
tik pabūt su ja

Bisenė (tarp keturių vėjų)

tiesiu rankas
skersai nemuno

skalauja mane upės vandenys
šunes pradeda kaukti

kadai išėjau
sieliais išplaukiau jūron
ašarų drūžę palikusi
kraujo drūžę palikusi
palikusi drūžę

giedu

 

esu kūno kryžius ant šito
piliakalnio
saulės liežuviais nuliežtų kalvų
jau tūkstantį metų
beugnių laužų

giedu

skalauja mane upės vandenys
valtys skinasi kelią
link žiedo

giedu

 loja ir loja
savęs nepažįstantys žmonės
liepa žieminė grūšia
žiemoms išsausėjusios vėgėlės
kryžiaus skersmuo esu ant šio
kalno
erdvę laikanti erdviai šnekanti
moteris

giedu

nemunas plauna vardus
išmeta nuojautas
atmintį žadina vėjas
strazdanas sėja veiduos
atželia mano sustirusios kojos

esu horizontas per vyzdį
giesmė
atkartojanti giesmę
nuoplaiša šito gyvenimo

giedu

sužinojau kur grįžti

išsipildymas, kad ir akimirkai

nebetelpa širdy gerumas,
iš nevilties teliko dūmas
ir liūdesys – kaip tavo akys,
pagirdantis lietus, plaštakės,
ir žvaigždės, daug žvaigždžių,
ir tas gerumas, mus globiantis
beribiuose visatos rūmuos

Jei jau esu

Keturios pasaulio pusės
Tėra viena ir ta pati aš,
Keturi mano veidai
Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams
Nuramdyti.

Kai dar tamsu,
kreipiuosi į save
šiaurės vardu,
Sklendžiu sapne,
Ir man atsiliepia visi esami
Visų esamų pasaulių sutvėrimai,
Aš juos girdžiu.

Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų,
Kūnas ima plūsti skysčiais,
Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti,
Keliamės,
Laikas sėti mintis ir vaikus.

Įdienėja, aš tampu pietūs,
Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai,
Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pražysta –
Kartu su iliuzija,
Jog tai nesibaigs.

Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai,
Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi,
Saulė grimzta, užspaudžia akis,
Temstu, tamsėju –
Sustoju,
Tada išgirstu,
Kad visa taku,
Kad tai laikas, kurio kalendoriuos nėra,
Kad aš juo judu, Išgirstu,
Kas svarbiausia yra ir
Kam iš tiesų verta lenktis,
Jei jau esu.

xxx

kai močiutė valandų valandas
pirštais švęsdavo rožinį
stebėdavau jos atspindį
pajuodusiame veidrodyje
kinivarpų išglostytais rėmais

jame atsiverdavo kažkoks kitas kambarys
kitas laikas
ir moteris

stiklo veliūruose smilko gaisrai
judėjo tamsios bežadės kolonos
riedėjo vaikiškas kamuoliukas su beždžionėle
skambėjo sidabriniai nepastatytų
bažnyčių varpai
lakstė nežinia kokie žmonės
tamsiais drabužiais
plakė septyniais kalavijais pervertos širdys

prisiminusi įkvėpti
norėdavau pulti močiutės glėbin
bet jie man neleisdavo

tiesdavo plonas rankas per veidrodžio šydą
maldaudami priimti
jau nujaučiamą mano pačios praeitį

kai močiutė švęsdavo savo kasdienį
nesibaigiantį rožančių
vilnone kojine apauta koja
vis dunksteldama į rupūžių prigrūstus
stiklainius po lova
manyje įsikurdavo tyla

lange sušvisdavo saulėlydžio gaisai
ūkdavo skroble įsitaisiusi pelėda 

kokiame pasaulyje gyvenau?
kokio pasaulio netekau?
kieno gyvenimą dabar tęsiu?

ajerų šaknys spygliai kamparo kvapas
kvapas dervos taukai taukžolės vilnos
vilnonis siūlas štapinėje adatoj
garuojantis kraujas kraujo sriuba
samanos aguonų pienas avižų pienas
akyse plyštančios nasturčių galvos

mediniai karoliai tarp artrito
išniekintų pirštų

slenkstis
prie kurio dabar ir aš priartėjau

verta yra ir teisinga

verta yra ir teisinga
matyti pasaulį koks jis yra

nepastovus nepatikimas kintantis
plyšta į visas puses skaidosi ritasi
pats nuo savęs
kurdamas amžinybės iliuziją

mama nėra jokio dievo
teigia mano vaikas

jo akyse vis dar šviečia viltis
kad yra
kad bus kas išgelbės
kad tie nuo vandenynų atsiplėšę
ledynai dar neužpils jo
mažo gyvenimo

mama aš dar norėčiau pabūti
juk supranti man dar galėtų būti tiek laiko
sako kitas mano vaikas

o aš negaliu negaliu
nieko daugiau žadėti
nei yra

ir aš sakau mano vaike
ir aš dar norėčiau pabūti
šioje žemėje
su jumis
su skalbinių jausmu ant rankų
odos šiluma pakirdus iš miego

verta yra ir teisinga matyti
pasaulį tokį
koks jis yra

net jei nematome
net jei esame ribojami savo penkių
ar kiek ten jų būtų jutimų
net jei skauda taip
lyg po akimirką nirtum į
juodąją skylę
jausdamas viena nuo kitos beplyštančias
savo ląsteles

verta yra ir teisinga

 

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Rimas Bružas

R. Bružas: noriu, kad mano vaikai nekrūpčiotų  0

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės  0

Veliuonos bažnyčia ir klebonija

Užmirštas kunigas ir poetas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis  0

Regina Kriščiokaitienė ir Aldona Vasarevičienė

Įdomaus gyvenimo recepto ingredientai – ir judėjimas, ir knygos  1

Antanas Rapolskis

Buvęs ilgametis Jurbarko gimnazijos direktorius Antanas Rapolskis: su mokiniu reikia kalbėtis  0

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas  0

Izidorius Tamošaitis ir Vincas Mykolaitis-Putinas 1922 m. Fribūre

Dr. Izidorius Tamošaitis – kunigas ir filosofas iš Antkalniškių kaimo (nuotraukos)  0

Kotaro įsiamžino Smalininkuose.

Jurbarkas japono akimis: kas sužavėjo ir ko pritrūko  1

Agota Vaitkūnienė (dešinėje) su drauge Laimute Partikiene sąskrydyje Ariogaloje

Politinių kalinių dukters Agotos Vaitkūnienės istorija: „Ėjom kaip tie vilkų vaikai“  0

Aldona Kimutienė nuo jaunystės labai mylėjo arklius

Žindaičių kaimo legenda – Aldona Kimutienė  0

Jurbarko metraštininkas Eugenijus Beržinskas su meile fiksuoja kasdienybės grožį

Jurbarko metraštininkas Eugenijus Beržinskas su meile fiksuoja kasdienybės grožį  0

Vytautas Urbanavičius

Molynės profesorius sugrįžo gimtojon Skirsnemunėn  0

Rugpjūčio 1 dieną sukaks dveji metai, kai ukrainietė Tatjana gyvena Jurbarke.

Iš okupacijos pabėgusiai ukrainietei išgyventi karą padeda Jurbarko tyla ir ramybė  0

Danielis Pollick (dešinėje) su dukra Megan ir gidu J. Oškiniu

Jurbarko žydų palikuonys atranda Lietuvą  0

Keturis globotinius į šeimą priėmę jurbarkiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis

Keturis globotinius į šeimą priėmę jurbarkiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis  0

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos

Ukrainiečiai kepė picas ir mokėsi lietuvių kalbos  0

99-erių Antanas Janušas vis dar smagiai traukia bandoniją

Antanas Janušas grodamas bandonija laukia 100-mečio  0

G. Kievišienė

Gintauta Kievišienė. Iš ilgesio paukšte pakilę žodžiai  0

A. Petraitytė

Fotografė Akvilė Petraitytė. Galimybė sustabdyti akimirką ir išgyventi ją dar kartą  0

A. Griškus

Muziejaus direktoriaus tikslas – sudominti turistus iš viso pasaulio  3

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: „Pats gyvenimas yra prasmė“  0

Lina Lukošienė

Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje  0

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.

Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“  0

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei  0

Mūsų partneriai